Gedimino sapnas

— Gerai, Butrimai, — Lizdeika žiūrėjo kalviui į akis, — dabar pažadėk, kad niekas, vardan Perkūno, to nesužinos.
— Tylėsiu kaip nebylys, — kalvis mojavo rankomis, — galit galvot, jog mano lūpos užsiūtos ir dar užsmaluotos! Ir dar švinu užlietos!
Lizdeika dar kartą rūsčiai nužvelgė kalvį ir, pasiremdamas ilga lazda, oriai, iš lėto nužingsniavo žirgo link.
— Aš sakiau! — piktdžiugiškai pareiškė pagaliau iš trobos įsidrąsinusi išeiti kalvienė. — Aš sakiau, nedaryk nesąmonių, žmonių nejuokink! Ale vis nežmoniškai, vis kitoniškai…
— Ir vėl aš kaltas?! — piktinosi kalvis. — Taigi vis sriūbaudavai, jog vilkai šunis išpjauna. Dabar nebeišpjauna, tai vėl nebegerai…
— Tai bėda kokia man kliuvo, — toliau aimanavo kalvienė, — ir dukra į ta varijotą atsigimė! Kad verptų, austų, siuvinėtų? Ne, sudurniavus merga grandijus megzt ėmė…
— Išpirks tuos grandijus, merga žino, ką daro. Pirkėjų pulkai bus, nes kunigaikštis mūsų šunį pamatė.
— Mūsų Rudį?
— Na taip, buvau naktį paleidęs palakstyt su tom skardom, kur nuo vilkų apsaugo. Kunigaikštis vos prabudęs jį išvydo, tai tik Pikuolis žino, kokios vėlės jam pasirodė. Melstis ėmė ir visiems aiškint, jog regėjimas buvo ir miestą čia statys.
— Mieestąąą? — net pritūpė kalvienė, — o Žemyna, motinėle švenčiausia! O aš maniau, kad tik tu pas mani šlapiu maišu trenktas — šuniui šarvus nukalt sumanęs!

Herta Matulionytė-Burbienė 2005