Specialistas

Tania matydavo jį dažnai. Tai buvo vienas iš maloniausių klientų — simpatiškas, dosnus arbatpinigių inteligentiškas seneliukas. Tiesa, ji įtarė, jog kartais dėdulė ateina paspoksoti į ją, įspūdingą keliasdešimt metų jaunesnę moterį. Bet šį kartą jis atėjo ne vakare, kaip įprasta, o per pietus ir sėdėjo iki pat nakties. Gėrė nedaug, atrodė labai prislėgtas. Beje, atsitempė didžiulį lagaminą.
Baro darbo laikas ėjo į pabaigą. Laimė, klientas nebuvo girtas, kad to nesuvoktų — jis mostelėjo ranka, prašydamas sąskaitos.
— Nespėjote į lėktuvą? — padavėja neištvėrė nepasmalsavusi.
Klientas tik liūdnai dėbtelėjo į ją paraudusių akių žvilgsniu.
— Atleiskite, kad klausiu, — atsiprašinėjo Tania, — man taip pasirodė.
— Nieko tokio.
— Problemos? — neatstojo smalsuolė.
— Hmm… — pasikasė paausį lankytojas, — net nežinau, kaip pasakyti. Ko gero, taip.
— Būna, — tarstelėjo Tania ir susigriebusi dar kartą atsiprašė už perdėtą smalsumą, tačiau vyriškis jau ėmė šnekėti:
— Prieš dešimt metų buvo apie… tuziną kolegų, kurie maždaug suprato, ką darau. O dabar… dabar… — Lankytojas liūdnai šypsojosi, žvelgdamas pilkomis geromis akimis iš po žilų antakių.
— Hmm… — numykė Tania, padėdama ant stalo sąskaitą. Perdaug leistis į kalbas irgi nenorėjo: vėlyvos kalbos bare paprastai baigiasi daugiau ar mažiau užmaskuotu kvietimu praleisti naktį kartu. Ir senyvas amžiaus čia ne kriterijus, juk galima tik pabandyti.
— Buvom likę tik dviese — aš ir Polas iš Oksfordo. Bet šiandien jis pareiškė, kad jau porą metų nebesupranta, mano teorija esanti pernelyg sudėtinga. Tai reiškia… o tai reiškia, kad likau vienas Žemėje.
— O, — tepasakė padavėja. O mintyse nusistebėjo: “Ir kokių tik nesąmonių iš per gero gyvenimo žmonės neprisigalvoja! Jei gyventų nuomojame butuke iš padavėjos atlyginimo, kaip aš, augintų dažnai sergantį vaiką, tai visi kaprizai tuojau pat išgaruotų!”
— Taigi, idėjinė vienatvė, — tęsė profesorius. — Kokia prasmė dirbti, jei tai niekam nereikalinga? Jei tave ignoruoja? Jei kritikuoja tie, kurie nesupranta? Jei tavo straipsnius atsisako spausdinti ir netgi ima laikyti pamišėliu? Vienišu kvanktelėjusiu senu pamišėliu?
— Užuojauta.
— Žemei tai nereikalinga — įsijautęs toliau dėstė lankytojas. — Jaunoji ponia, kaip jūs reaguotumėte, jei jums pasiūlytų darbą kitoje planetoje? Amžiną gyvenimą ir praktiškai neribotas galimybes? Kaip va kažkada Elijui. Bibliją skaitėte? “Atėjo ugningas vežimas su ugningais arkliais… ir taip buvo Ėlyja viesulu paimtas dangun.”
Tania neatsakė ir tik vos vos šypsojosi — ji visada taip darydavo, kai kavinėje apsilankydavo eilinis psichas. “O toks malonus, mielas ir inteligentiškas atrodė… bet stogas jam tai tikrai nuvažiavęs… tikiuosi, jis nėra pavojingas?”
Senasis ponas atsidusęs iš vidinės kišenės ištraukė piniginę. Tania, nelaukdama, kol jis atskaičiuos keliolika dolerių, nuėjo šalin. Tiesą sakant, tai buvo įprastas jos būdas gauti daugiau arbatpinigių: lankytojai, nenorėdami laukti, kol ji susimylės atnešti grąžą, numodavo ranka į vieną kitą dolerį…
Padavėja nematė, kaip liūdnai jis ją nužvelgė prieš užverdamas laukujes duris. Atsisveikindamas.
Prie stalo Tania grįžo, kai durys jau trinktelėjo už kliento nugaros. Prie sąskaitos gulėjo… pluoštas banknotų. Mažiausiai keli tūkstančiai. Keli, jei ne keliasdešimt. Padavėja aiktelėjo, čiupo juos ir, net paspirdama po kojomis pasipainiojusią kėdę, nuskubėjo paskui.
Lauke ėmė kaukti mašinų signalizacijos, sužvigo netoli esančios juvelyrinių dirbinių parduotuvės sirena. Tania atidarė baro duris ir… sustingo tarpduryje. Senasis ponas kartu su didžiuoju lagaminu šviesos stulpe kilo į dangų.

© Herta Matulionytė-Burbienė 2005