Negalvokite apie mane

Sugriežiau dantimis — ji sėdėjo prie mano stalo ir netgi bandė spaudinėti klaviatūrą. Nustėrusi stebėjau, ar kartais tai jai nepavyks. Laimei, pirštai — beveik neskaidrūs, bet vis dar vaiduokliški — neįstengė iki galo nuspausti klavišų. (Jei nuosavas vaiduoklis imtų už mane bendrauti IRC*, beliktų tik nusišauti!)
Matyt, ji kažkokiais klaikiais savo jutimais pastebėjo mane, nes ėmė gręžtis. Nelaukiau, kol pamatysiu veidą, pripuolusi stvėriau vaiduoklišką kaklą. Tiksliau, plonytę tamprią žarnelę, į kurią jis susispaudė mano delnuose. Gniaužiau ir įsiręžusi tempiau — reikia nuplėšti galvą. Kaip visada ir visoms viešnioms.
Ji bandė gintis. Silpnutės rankelės įsikabino į mane. Bandė sulaikyti.
Tempiamas kaklas ištįso iki pusmetrio ilgio, susiaurėjo iki siūlo storio, bet laikėsi. Ir tos prakeiktos rankelės, nagais besikabinančios man į riešus…
Kaip aš iki šiol neišprotėjau?
Pagaliau “siūlas” trūko. Nuplėštą galvą kažkur numečiau. Net nežinau, kur nukrito. Niekada nežiūriu — laukiu, kol išnyks, nes nervai nelaiko matyti kur po stalu gulinčią savo galvą. Gi visos viešnios — mano kopijos. Nuplėšus galvą, jos nustoja veikti ir išnyksta daugmaž per dešimt minučių. Geriau, jog tada niekas neįeitų į kambarį, nes gali tekti kviesti psichiatrus.
Ieškojau kažkur nukišto telefono. Paskambinsiu mamai. Prieš tris metus ji tvirtino, jog aš išaugau ir tai daugiau nepasikartos. Girdi, košmarai baigėsi kartu su paauglyste, nebebus viešnių. Šnekėtoja! Kitą kartą, kai rasiu viešnią, paskambinsiu jai ir pakviesiu pribaigti. Galės vėl “smagintis”, kaip vaikystėje, kai smaugdavo viešnias pundais. Dešimt per dieną.
PRAKEIKIMAS!
Tik dabar pamačiau, jog viešnia iki kraujo APDRASKĖ MAN RIEŠUS. O tai žiauriai blogai. Žiauriai. To per dvidešimt mano gyvenimo metų, kai teko padusint ne vieną šimtą viešnių, nėra buvę. Tai reiškia, jog ji beveik reali… ar jau visai reali.
— Alio? …Alio?!
— Viešnia, — šnabždėjau kūkčiodama, — ir labai stipri. Nežinau, ką daryti.
— Stipri? Neįveikei?!
— Įveikiau, bet ji mane apdraskė. Įsivaizduoji?
Ragelyje buvo tylu.
— Mama, ką man daryti?!
— Palauk, galvoju.
— Tu sakei, kad jų nebebus!
— Tai ir nebebuvo gi. Bet, matyt, kažkas labai apie tave galvoja.
— Galvoja? Ir tik todėl vėl aktyvavos?
— Taip, dukrele, — vos girdimai kalbėjo mama. — Ieškok, kuris berniukas…
— Velnias! — riktelėjau numesdama ragelį, nes koridoriuje pamačiau stovint antrą.
Kad vyriška vaizduotė prisidėjo, matėsi iš tolo — norėdama tokios krūtinės, turėčiau prisipumpuoti porą kilogramų silikono. Prisifantazavo kažkas iki baltų arklių.
Ėmiausi jos tuojau pat. Šmėkla gynėsi — pargriauta ant grindų, nagais drykstelėjo man per veidą. Stipri, bjaurybė. Paklaikusi nulėkiau į virtuvę, pasigriebiau peilį ir pasivijau ją, ropojančią durų link. Užsėdau jai ant nugaros, prispaudžiau… ir nurėžiau galvą.
Pasiliejo bala kažkokio rožinio skysčio.
Visa virpėdama nuėjau į vonią raminančiųjų.
Ten radau dar vieną.
….
Besimaudančią po dušu fitneso deivę. Plaukai kaip iš šampūno reklamos, oda — kaip iš kremo reklamos… Nušaut už tokią vaizduotę asilą prakeiktą.
….
Neturėjau jėgų jos pribaigti. Tiesiog pakišau kėdės atlošą po vonios durų rankena ir šleptelėjau ant grindų pagalvoti.
Aš turėjau surasti, kuris tai daro.
Galvojau. Daugybė veidų, sakinių nuotrupos… O jei Vladas? Tiesa, gi viskas baigta. Ir net tada, kai dar vaidino draugą, viešnių niekada nebuvo. Bet gal? Nes jei ne jis, tai kas?
Suradau numerį — iš mobiliojo buvo ištrintas, bet išlikęs kažkurioje užrašų knygutėje. Voverės kaupia riešutus, o aš — senus telefonų numerius užrašų knygutėse. Kartais praverčia. Paskambinau.
Atsiliepė gal po dviejų minučių. Užsimiegojusį vos pažinau. Neatsakiau iš karto, tai dar kartą pakartojo: “Aaaliooo??”
Išgirdau kaip greta jo miauktelėjo plonas, irgi užmiegotas, moteriškas balselis: “Vladeli, kas čia naktį durniuoja?”
Ne jis, tikrai ne jis — jau turi naują pasiją. Susirado kitą kvailę.
Tai kuris? Ir tada supratau, kad nuo pat pradžių apgaudinėju save.
Puikiai žinojau, kuris. Tie pasiūlymai padėti rašyti kursinius, daugybė skambučių visokiausias pretekstais… prakeiktas tylenis kursiokas.
O jei ne jis?
Ogi tuojau patikrinsiu. Ha, jis vakare prieš devynias skambino. Ir pusę dešimtos dar kartą. Klausė, ar ateisiu į pirmą paskaitą.
Surinkau numerį.
Atsiliepė tuojau pat, žvalus kaip agurkėlis. Tikrai nemiegojo. Jis!
— Sveikutė! Kaip tik galvojau apie tave. Ko nemiegi? Mokais?
“Kaip tik galvojau apie tave.”
— Negalvok apie mane, — inkščiau pro sukąstus dantis, — negalvok…
— Negaliu negalvoti, — atsakė staiga prikimusiu balsu. — atleisk, tai ne mano valioje.
Vonios durų rankena sujudėjo.
— Tu nesupranti, — aiškinau pravirkdama, — tau negalima, tavo per laki vaizduotė…
— Kodėl? Negi aš ką bloga padariau? O gal trukdau? Aš gi… tik leisk, būsiu tau tik draugas. Prireiks — būsiu tau sarginiu šunim, kilimėliu po kojomis, tik leisk… Ką aš bloga padariau?
— Negaliu pasakyti. Nors… atvažiuok.

Kalbėjomės porą valandų. Verkėm abu. Paskui, nes jis vis tiek netikėjo, atidariau vonios duris.
Mano nuostabai sureagavo labai ramiai — susitvardė. O gal tiesiog apmirė nuo šoko. Ką aš žinau?
Aprengiau viešnią savo senais sulopytais džinsais ir atsibodusias bei užskalbtais marškinėliais. Net ir apdriskusi bei susivėlusi buvo dešimt kartų dailesnė už mane. Tada jis ją išsivedė namo. Na va, ir vilkas sotus, ir avis sveika — visi patenkinti.
Kas bus vėliau? Kas su mumis bus vėliau?
Ai, ką nors sumąstysim. Kažkaip išsispręs. Blogiausiu atveju aš ją pribaigsiu.
Tik negalvokite apie mane, po velnių! Gerai?
___________________________
* IRC — virtualios pokalbių svetainės

© Herta Matulionytė-Burbienė 2005