Mažulė

Mažulė nervinasi. O kai ji nervinasi, tada labai daug ėda. Kišu į nasrus vieną žuvį po kitos — punta kaip smakas. Bet tai nėra blogai, nes žuvies turim pora dėžių ir kelionei jos tikrai užteks. Blogai tai, kad mažulės uodega labai nepatogiai užlenkta ir mūsų gražuolė visaip bando ją išlaisvinti. O užlenkti turėjom, nes nebūtų gerai, jei ilga žvynuota uodega vilktųsi paskui mašiną asfaltu
Bijau, jog trosai neatlaikys. Ir tada… Ūūū — geriau nė negalvoti. Kasau jai pažandes, gal nurims.
Pagaliau iš žvalgybos grįžta vienas iš mūsiškių ir praneša dvi žinias: blogą ir gerą. Blogoji — mūsų nusižiūrėtoje vietoje stovi pora palapinių. Geroji — jose visi girti iki sąmonės netekimo.
Privažiuojame prie pat ežero. Į palapines dėl visa ko pripurškiame migdančių dujų. Ir prasideda sunkioji dalis — iškeldinimas. Tiksliau, išleidimas. Mažulė šnarpščia ir sukioja galvą ant ilgo kaklo. Ji iš savo genetinių donorų — vienos plėšrios dantingos žuvytės (Catoprion mento) ir reto vandenyje gyvenančio driežiuko (Lanthanotus borneensis), beveik nepasikeitusio nuo dinozaurų laikų — paveldėjo meilę vandens telkiniams. Ir dabar, užuodusi vandenį, pati į jį veržiasi. Muistosi visu savo aštuonių su puse tonos „kūneliu“. Ir puiku. Svarbu, kad tik neapverstų mašinos.
Niurkteli į ežerą taip, jog tas ima veržtis iš krantų. Mažas tas ežeriukas. Man visada atrodė, jog Loch Neso ežeras turi būti didelis.

© Herta Matulionytė-Burbienė 2005