Herojus turi būti vienas

… Я ломал стекло как шоколад в руке
Я резал эти пальцы за то, что они
Не могут прикоснуться к тебе
Я смотрел в эти лица и не мог им простить
Того, что у них нет тебя и они могут жить *

Herojus gulėjo ant sofos. Gulėjo jau trečia diena ir nieko nevalgė. Tiesa, kartais gėrė vandenį iš kibiro, kuris stovėjo už durų.
Dievas stebėjo jį nuo pat pirmos dienos, kai Herojus rėkdamas trupino kumščiais sienų tinką. Tada Dievas buvo patenkintas — viskas vyko pagal planą. Antrą dieną, kai rytui išaušus herojus taip ir nepakilo iš lovos, Dievas dar nesinervino; jis manė, kad Herojus ilsis. Trečią dieną, Dievo nuomone, Herojus turėjo atsikelti rūsčiai spindinčiomis akimis ir trūkčiojančiu skruostu eiti keršyti.
Herojus toliau gulėjo ant sofos ir žiūrėjo į lubas. Numušti jo krumpliai gijo, tačiau veidas papilkėjo, o lūpos apsitraukė balkšva plutele — organizmo reakcija į badą. Maisto buvo, bet herojus nėjo į gretimą kambarį jo pasiimti.
Ketvirtą dieną Dievas nutarė išprovokuoti jį veikti. Tam jis atsiuntė tris valkatas su beisbolo lazdom. Pats ir turėjo sustabdyti juos, kad nepribaigtų Herojaus — šis nesigynė. Atvirkščiai: jis aiškiai troško mirties ir… prašė, kad jį pribaigtų.
Dievas siuto. Ne tam jis rūpinosi, kad herojus būtų ne tik nepaprastai išsilavinęs, bet ir turėtų karate ir dziudo juodus diržus. Ir dar automatą su pilna apkaba po spinta. (Tam atvejui, jei kovų menai nepadėtų.) Herojus galėjo išgalabyti pusę apskrities aplink… tačiau jis nė neketino savo galių naudoti ir geso tiesiog akyse.
Ir kai jis, spjaudydamasis krauju, iš paklodės susisuko virvę ir ėmė tikrinti, ar pakankamai stiprus kablys lempai… Dievas neištvėrė.
Pasirodė taip, kaip ir priklauso Dievui — šviesos stulpe. Herojus labai susidomėjo, bet tuojau nuvylė Viešpatį. Jis nė neketino kautis, o ėmė kaulyti, kad Dievas gražintų į apyvartą nesvarbų antro lygio herojų. Tai yra heroję. Girdi, jis viską gali, tai tegu prikelia ją iš mirusiųjų. Be jos, saulutės šviesiosios, Herojus nematąs prasmės gyventi… Tai į Dievo planus neįėjo. Gi visose teisingose istorijose herojus lieka vienas: žūva jo mylima mergina, išžudoma šeima, pasmaugiamas mylimas žiurkėnas — ir tada herojus eina KERŠYTI. Kitaip tingaus herojaus neiškrapštysi iš fotelio priešais televizorių, nenutempsi nuo meškos kailio prieš laužą ar nuo kompiuterinės kėdės…
Nieko panašaus nevyko. Herojus liko vienas, tačiau nė neketino eiti galabyti skriaudikų, kurie neleido jo brangiajai pabėgti iš degančio namo. Vis aiškino, kad niekas nebeturi prasmės. Kerštas taip pat — keršydamas jos neprikels, tik paliks kažkieno vaikus našlaičiais. Pasaulyje, girdi, ir taip per daug skausmo. Filosofas, matai, prisiskaitė pacifistų! O turėjo būti karys…
Dievas įsiuto, liepė jam palaukti ir atsijungė.
Susisiekė su serviso centru, nuskipino visus automatinius atsakovus ir galų gale prasimušė iki gyvo budėtojo, kuris pietaudamas šiaip ne taip susimylėjo pakelti ragelį.
— Laba diena, aš turiu nusipirkęs naujausią jūsų programos “Rašytojas–Režisierius” versiją.
— Ir?
— Aš sukūriau herojų, viskas buvo labai gerai, bet jis ėmė elgtis ne pagal suplanuotą siužetą. Tai programos klaida?
— Kurią programos versiją turite?
— Skirtą scenaristui. Kartu su visom bibliotekom. Pačią brangiausią ėmiau, nes rašau knygą ir kartu ekranizuoju filmą. Ėmiau profesionalią — maniau, kad bus geriausia.
— Matote, šioje versijoje herojai elgiasi labai tikroviškai, pagal realias savo asmenines savybes. Kiekvienas iš jų — originali galingo dirbtinio intelekto** palaikoma asmenybė. Jei jūsų herojė yra balerina, greičiausiai ji nemoka melžti karvių ir atvirkščiai. Jei jūs norite, kad herojai visada paklustų jūsų valiai, imkite paprastesnę programos versiją, ne su tokiu galingu dirbtinio intelekto moduliu. Tada jie darys tai, ką jiems liepsite.
— Dėkui, bet protiškai atsilikusių personažų mano romane bei filme nėra.
— Tada ištrinkite klaidingą siužeto liniją ir perkurkite herojaus bazinius, vadinamuosius genetinius, duomenis bei asmeninę istoriją. Ir jis taps kitoks. Arba, pagal situaciją, keiskite siužetą.
— Bet aš jau parašiau ir vizualizavau penkiolika skyrių! Liko paskutinis, kuriame turėjo būti geriausios kovos scenos, ir montažas! O vietoje kovos jis kliedi pacifistinius niekalus ir dar bando numirt iš meilės. O nei skaitytojai, nei žiūrovai nemėgsta tragiškų pabaigų.
— Reiškia, sukūrėte jausmingą romantiką–filosofą, o ne karį. Kuo intelektualesnis jūsų herojus, tuo jis savarankiškesnis ir sunkiau prognozuojamas. Beje, vienas jūsų kolega sukūrė materialistą herojų, kuris netikėjo Dievu. Tai kai sumanė jam pasirodyti Dievo pavidalu, herojus išprotėjo. Nuo tada rekomenduojame tokiems personažams pasirodyti ateivių forma — tai labiau priimtina jų sąmonei. Užuojauta dėl tų penkiolikos skyrių.
— Cabrones*** intelektualai! — suniurzgė rašytojas. — Jis darys, ką liepsiu, ir taškas! Rasiu būdą!
Ir numetė ragelį.

Herojus tebesėdėjo ant grindų. Užtat kilpą jau buvo pasiruošęs ir net muilu ištepęs, kad gerai slystų. Taburetė irgi pastatyta. Pilnas mirtinas komplektas.
— Tai va, — prakalbo Dievas, apžiūrinėdamas kilpą. — Čia bus dialogas ne spaudai ir ne žiūrovams, — pažymėjo pats sau. — Taigi, briliantini tu mano, darom taip: tu eini ir keršiji be jokių atsikalbinėjimų ir filosofijų. Tiesiog išgalabyk juos efektingai ir be gailesčio. Kuo išradingiau — juk tu intelektualas! O paskui, kai darbas bus atliktas, aš grąžinu tau tavo damą šviežią, veikiančią bei pilnam komplekte — aš gi Dievas! Dar daugiau, gi žinai, kaip Biblijoje rašo: “Dievo namuose daug kambarių” — galėsi išsirinkt pasaulį, kuriame vėliau gyvensi ir vargo nematysi. Daugiau aš tavęs nekankinsiu, galėsi sėdėt savo mergą apsikabinęs, vyną gert ir eiles rašyt… ar filosofuot iki apkiautimo. Tinka?
Herojus kiek pagalvojo ir… linktelėjo galva.
___________________________
* …Aš laužiau delne stiklus kaip šokoladą / Aš pjausčiau šiuos pirštus už tai / Kad jie negali paliesti tavęs / Aš žvelgiau į šiuos veidus ir negalėjau jiems atleisti / To, kad jie neturi tavęs ir gali gyvent © Nautilus Pompilius
** Pabaigusi rašyti šią fantastiūrą, pamaniau, kad po kelių ar keliolikos metų tai gali būti jau nebe fantastika. Manau, tokią programą, ar kažką panašaus, sukurs. Galbūt net greičiau, nei tikiuosi ir netgi ne “The Sims” kūrėjai. Nors…
*** Ožiai (isp.)

P.S. 10 metų jau praėjo, programos dar nėr ;) Gal dar 10 metų palaukt?

© Herta Matulionytė-Burbienė 2005