Uodega

Durys virptelėjusios ištirpsta ir aš įžengiu į klubą.
Laukiau to pusę metų. Va taip įžengti, kai visi bus susirinkę, ir tegu mato. Tegu mato ir pavydi!
Milva, ta pasipūtus kalė, stovi prie baro ir apsimeta, kad nepastebėjo. Nors mačiau, jog nužvelgė mane, vos pasirodžiau tarpduryje.
– O, mažule, kokia pasikeitus, sakykim, pailgėjus, – apžiūrinėja iš matymo pažįstamas bičas. – Koks ilgis?
– Standartinė, – murmu, – metras trisdešimt.
– Neskaudėjo, kai priauginėjo?
– Ne, tik dabar truputį nugaros apačia dilgčioja.
– O valdai lengvai?
– Dar beveik nevaldau, nes truputį skauda, ir sakė, kad raumenys dar labai silpni, tai negaliu ilgai laikyt iškėlus.Reiks ne vieną savaitę treniruoti, kad gerai valdyčiau.
– Bet seksovai atrodai, net labai.
– Tai žinau, – sakau rausdama ir sprunku šalin. Neturiu noro praplepėt su juo visą vakarą.
– Jiiisaaa!!! – Raumė pripuola prie manęs, apkabina ir bučiuoja, – oi, kaip klasiškai atrodai!
– Klausyk, – šnibždu į ausį savo geriausiai draugei, – ar tikrai ne per stora? Aš galėjau rinktis iš trijų storių, tai pasirinkau vidutinę. Dabar galvoju, kad reikėjo ploniausią.
– Ne, tikrai viskas labai gerai ir šaunu, kad pasirinkai pūkuotą. Ir spalva labai tinka – priderinai prie plaukų. Kai atsibos, persidažysi viską iškart.
– Aš norėjau su kutu ant galo, bet ten visos trečdaliu brangesnes, o dar pusmetį taupyt nėra jėgų.
– Ai, su tuo kutu vienas vargas: mano pusseserė prisiaugino su dideliausiu rožiniu kutu, tai dabar jį kerpa, nes plaukai ėmė slinkt ir klaikiai atrodo.
– Ta tavo puskė, kur violončele groja?
– Aha.
– O jai tėvai leido?
– O jos mama viską jiems leidžia. Jos brolis juokais prisiaugino antrą tą… nu tą.
– Penį?
– Aha.
– Eik tu sau! Aš taip ir įsivaizduoju, kaip įeinu ir sakau: „Mama, aš prisitaupiau pinigų ir prisiauginau uodegą, nes pusė mano draugių jas jau seniai turi.“ Ta mano iškasena mane užmuš!

© Herta Matulionytė-Burbienė 2005