Amžinai gyvas

– Tu pažiūrėk, kiek žmonių! Čia eilė!
– Tai gi rašo, kad laukt penkias minutes.
– O kokio velnio?
– Tai gi įdomu, aš noriu pamatyt.
– Kad nėra į ką žiūrėt. Kažkoks diedas ir viskas.
– Tai kietas diedas, prieš du šimtus metų jis suorganizavo revoliuciją.
– Užknisai tu mane šiandien. Jei ne tavo trizniavimas, būčiau spėjęs užsisakyt bilietus į Mėnulio pramogų parką…
– Tai jau pusę eilės atstovėjom, tuojau prieisim, nepasiusi.
– Ten jis? Aš jį pro rudos tetos petį matau.
– Kur? Aha, tai jis. Vladimiras Iljičius Leninas. Visiems rankas spaudžia.
– Tai kad nėra į ką žiūrėt. Ir man jokio džiaugsmo, kad tas mažiukas barzdyla robotas man ranką paspaus.
– Jis ne robotas, tas kūnas tikrai jo. Šimtą metų buvo užbalzamuotas, paskui vietoje kaulų mechaniką sudėjo, kur reikia – bioniką, todėl dabar vaikšto, rankas spaudžia ir kalbas sako kaip koks robotas, bet jis tikrai tas pats Leninas, kur Rusijoj revoliuciją padarė.
– Na jo, atrodo beveik šviežias, bet aš rankos jam nespausiu, dar kokia senovine liga užkrės.
– O aš spausiu – kai istorijos kursinį apie jį rašiau, pasižadėjau nuskrist į Maskvą ir mauzoliejuje jam ranką paspaust. O liga neužkrės – kažkuo jis ten bjauriu sirgo, bet per porą šimtų metų formaline visos bakterijos išdvėsė.
– Na, savotiškas toks ir kepurytė pižoniška. Ką jis ten švepluoja?
– Pasakoja apie revoliuciją. Jis iš tiesų šiek tiek šveplavo, čia autentiškas jo balsas – balso stygas atstatė pagal garso įrašus.
– O į vakarėlį jį užsisakyt galima?
– Galima, bet brangu ir jis neįdomiai šneka. Geriau jau Čerčilį – tas nors anekdotus moka pasakoti. O, žiūrėk, tie nelaukia jau, tai mums eilės nebėr…. Zdrastvuite Vladimir Iljič Lenin, katoryj umer, no telo evo večno živiot!

© Herta Matulionytė-Burbienė 2005