Primadona

– Laba diena.
– Užeikite, panele Lora, užeikite. Nusiimkite tuos akinius: mano kabineto langai į šiaurę, čia visada prieblanda. Atsisėskite ir jauskitės kaip namie.
– Aš pas jus tokiu reikalu, – Lora pasidėjo akinius ant stalo ir įsispoksojo į gydytoją didelėmis šokolado rudumo akimis. – Ponia, tai yra panelė, Mineira jūsų klientė?
– Taip, – ramiu ir draugišku tonu atsakė gydytojas, – Taip, primadona yra mano klientė. O jūs, jei neklystu, šokate jos trupėje?
– Mmm… taip, – Lora pastebimai susinervino, – aš dirbu pas ją. Gal galėčiau sužinoti, kokias kūno tobulinimo operacijas jai darėte?
– Atleiskite, bet tai yra firmos paslaptis. Paklauskite jos pačios.
– Jos pačios? Ha ha! – Lora gaižiai nusijuokė. – Ji niekada man to nepasakytų.
– Ir aš negaliu jūsų informuoti prieš klientės valią, – gydytojas skėstelėjo rankomis, – bet juk jūs, Lora, atėjote pas mane dėl savo problemų, tiesa?
– Taip! Aš noriu, kad jūs padarytumėte man tas pačias operacijas, kaip Mineirai!
Gydytojas atsilošė kėdėje ir vos vos šyptelėjo.
– Tai būtų didelė klaida ir netgi nusikalstamas elgesys iš mūsų pusės, – įtaigiai dėstė jis, – nes kiekvienas žmogus yra labai individuali sistema. Kas gelbsti vieną, kitam gali ir pakenkti, miela panele. Galbūt jūs galėtumėte konkrečiau išvardinti, ko jūs norite ir ko siekiate?
– Ko siekiu? – Lora neištvėrusi atsistojo, kiek pastovėjo ir vėl atsisėdo. – Aš noriu… aš siekiu to, ko esu verta!
– Konkrečiau?
– Kai man buvo treji metai, mane tėvai atvedė į šokių studiją. Ir nuo tada aš šoku. Kiekvieną dieną po kelias valandas. O kartais ir po keliolika. Nuo vaikystės pakeičiau kelias šokių grupes ir visur buvau geriausia, kol patekau čia.
– Čia?
– Pas Mineirą. Nes ji mieste geriausia, nes jos grupė geriausia. Ir nuo tada stop. Jau treji metai. Ji TYČIA mane smukdo.Visur tik ji – vienintelė, geriausia, nuostabiausia ir nepakartojama! O mes – tik minia, pilka minia, kuri turi krutėti fone, kai ta gulbė skraido. O juk visi puikiai žino, kad ji taip prigrūsta technikos, jog nuosava tik jos oda likus! O gal ir ta dirbtinė, tik jūs, žinoma, man to nepasakysite. Aš galiu treniruotis nors 20 valandų per parą, bet šalia jos atrodau kaip nerangi karvė! Sąžiningai su ja konkuruoti neįmanoma. Todėl aš kovosiu su ja jos metodais!
– Ir?
– Aš noriu palengvintų kaulų ir antigravo! Kaip ir ji!
Gydytojas prisimerkė ir įsižiūrėjo į kabineto lubas kažkur virš Loros galvos.
– Lengvų superatsparių kaulų implantacija yra įprastinė operacija, kurią atliekame šimtams pacientų. Tačiau antigravas… – gydytojas barbeno pirštais į stalą, – tarp mūsų kalbant, yra ypač reta operacija. Beje, ar jūs žinote jos pasekmes?
– Na jis…tas antigravas, – dabar Lora kalbėjo labai labai tyliai, – implantuojamas į dubenį vietoje… vietoje organų?
– O taip, miela Lora. Antigravas nėra labai mažas objektas. Tam, kad įtalpintum jį į dubenį, tenka trumpinti žarnyną; turintis savyje antigravą maitinasi specialiu maistu – tyrelėmis iš tūbelių. Beveik kaip kosmonautai. Tai pirma. Antra, taip pat tenka pašalinti dalį organų, kurie nėra būtini organizmo funkcionavimui. Nei kepenų nei inkstų šalinti negalime, jie būtini. Šaliname gimdą ir kiaušides.
– Taip, aš žinau, – Lora prakalbo šiek tiek garsiau, – aš tai žinau.Viskas gerai – pjaukite, ką reikia pjauti, tuos popierius dėl sutikimo ir panašiai aš pasirašysiu.
– Ir vis tiek renkatės antigravą? Vietoje vaikų?
– Taip. Aš ilgai galvojau ir apsisprendžiau.
– Na, jūs suaugusi moteris, jūsų teisė rinktis. Prašome eiti pas sekretorę, ji paaiškins, kokius blankus turite užpildyti, taip pat kokie tyrimai jūsų laukia….
Gydytojas užvėrė duris už Loros nugaros ir atsisuko į kitas. Tarpduryje mindžikavo susidomėjęs kolega.
– Dar viena į karlsonus taiko?
– Aha, nori moterytė skraidyt. Tiesa sakant, seniai laukiau ką nors iš jos grupės ateinant.
– Kokios grupės?
– Na, tos super primadonos Mineiros. Jinai gi sena mūsų klientė. Pakeisti beveik visi kaulai, vienuolikti metai, kaip turi antigravą, daug priaugintų patobulintų raumenų, jau neskaitant galybės elementarių plastinių operacijų… Jos šokių trupėje apie trisdešimt potencialių klienčių.
– Ai, tas moteriškos lyties kiborgas, kur pernai išsireikalavo “prezidentinę” palatą?
– Ta pati. Buvau kartą spektaklyje; atrodo kaip deivė ir šoka kaip deivė – su antigravu ne tik po sceną, bet ir virš žiūrovų iki pat lubų paskraido, patobulinti sąnariai lankstosi kur tik prireikia. Taip smagu buvo suvokt, kad prie to jos meno prisidėjau ir aš. Ir netgi didžiąja dalim!
– Žinau tą jausmą. Pats pakeičiau stuburus pusšimčiui lengvaatlečių, sudėjau pasunkintus plaštakų kaulus keliolikai boksininkų, sukišau į akis papildomą optiką devyniems snaiperiams… Jie visi žino, jog šiais laikais nebeužtenka būti beveik tobulu žmogum: turi būti daugiau, nei žmogus.

© Herta Matulionytė-Burbienė 2005