Super anti–spam 3000

– …Ir visgi, ištrinti tokią programą būtų nusikaltimas prieš progresą! – užbaigė advokatas ir patenkintas šleptelėjo į savo vietą. Kalba buvo išties gera: pora prisiekusiųjų net ašarojo.
Prokuroras atsikrenkštė, bet vietoje svarių žodžių tepaprašė nuleisti garsą izoliuojančias žaliuzes. Mitinguotojai lauke jau visai įsisiautėjo. Aiškiai girdėjosi skanduojant: “Ge-ras spa-me-ris – mi-ręs spa-me-ris! Ge-ras spa-me-ris – mi-ręs spa-me-ris… !”
– Taigi, – ironiškai burbtelėjo prokuroras, – išklausėme ilgą ir vaizdingą paskaitą apie spamo žalą, o dabar apklausime ir patį kaltinamąjį. Tiesą sakant, nėra priimta teisme kalbėtis su kompiuterine programa, bet, jei specialistai sako, kad jos IQ beveik nenusileidžia žmogaus IQ, tai mes padarysime išimtį ir suteiksime žodį asmeniui, kuris nėra pilietis. Nors tai ir neprecedentinis atvejis, kaip, beje, ir kaltinamasis procesas kompiuterinei programai.
Visų žvilgsniai nukrypo į įnešamą “kaltinamąjį”, tūnantį “laptope”. Prie kompiuterio prijungti mikrofonas, vaizdo kamera ir pora kolonėlių atstojo kaltinamojo ausis, akis ir burną.
– Ko gero, kadangi kaltinamojo religiniai įsitikinimai nežinomi, – šmaikštavo prokuroras, – padėti ranką ant Biblijos ir prisiekti jo neprašysime.
Per salę nuvilnijo juoko banga.
– Taaaigi, – nutęsė prokuroras, atrodo, neįprasta teisiamojo išvaizda trukdė jam susikaupti. – Taaaigi. Su kuo mes bendrausim? Prašom prisistatyti.
– Pradinė mano versija vadinosi “Super anti–spam – 3000”, tačiau mano šeimininkas įdiegė į programą papildomą dirbtinio intelekto modulį ir pavadino mane Anatolijum.
– Koks buvo to tikslas? Kodėl reikėjo keisti oficialią programos versiją?
– Patobulinti programą “Super anti–spam – 3000” būtinai reikėjo, nes ji blogai atliko savo funkcijas: neatpažindavo spamerių laiškų, arba – dar blogiau – ištrindavo ne tik spamą.
– Anatolijau, ar šeimininkas jums nurodė, kaip kovoti su spameriais? Ar pasakė, kokias priemones galima naudoti?
– Šeimininkas pasakė, kad jis NENORI gauti spamerių laiškų. Aš pats greitai mokiausi, tobulėjau ir sugalvodavau būdus bei priemones apsaugoti šeimininko elektroninį paštą nuo nepageidaujamų pranešimų bei reklamų.
– Ir kaip jūs, Anatolijau, – tardamas “jūs”, prokuroras šyptelėjo, – kovojote su spameriais?
– Tikrindavau laiškų turinį ir trindavau reklamas, taip pat pranešinėdavau atitinkamoms tarnyboms.
– Ir viskas?
– Vėliau aš supratau, kad taip tik naikinu pasekmes, o keisti reikia priežastis.
– Ką tai reiškia?
– Tai reiškia, kad spameriai NETURI siuntinėti spamo mano šeimininkui. Jie privalo NENORĖTI tai daryti. Ir NEGALĖTI.
– Ir ką tada darėte, Anatolijau?
– Aš ištrindavau šeimininko adresą iš spamerių duomenų bazių, taip pat siuntinėjau asmeninius perspėjimus tiems, į kurių duomenų bazes nepavykdavo įsilaužti.
– Kaip klostėsi jūsų santykiai su spameriu Tedu Fristu?
– Man nepavyko įsilaužti į jo duomenų bazę, nes laikė ją kompaktinėje plokštelėje. O į visus mano laiškus jis atsakydavo dviem necenzūriniais žodžiais.
– Kas vyko toliau?
– Aš ištryniau jo kompiuterio kietąjį diską, dažnai skambindavau į jo mobilųjį telefoną, bet jis ir toliau man sakė tuos du ir dar daug kitų keiksmažodžių. Tai dar ne viskas – jis ėmė siųsti dar daug daugiau spamo mano šeimininkui. Taip pat jis specialiai išsiuntinėjo šeimininko adresą kitiems spameriams. Manau, kad jis taip darė, nes norėjo mane paerzinti. O dar jam reikėjo daug pinigų narkotikams, kuriuos vartojo.
– Anatolijau, jūs net tai žinojote?
– Aš žinojau apie jį ne viską, bet nemažai. Žinojau, kada ir pas ką užsisako internetu eilinę kvaišalų dozę, su kuo susirašinėja, kada keliasi, kada eina miegoti, su kuo miega… Žinojau tai, ką galima žinoti, sekant jo veiklą internete ir stebint jį per jo paties vebkamerą.
– Papasakokite, kas vyko naktį iš liepos penktos į liepos šeštą.
– Vėl ištryniau iš šeimininko pašto dėžės dozę Tedo Fristo atsiųsto spamo ir tada ėmiau stebėti spamerį per jo paties vebkamerą.
– Ką jis darė?
– Jis gulėjo vonioje, skambino į sekso telefonu tarnybas ir užsiiminėjo seksu su savimi. Po to padėjo mobilų telefoną ant lentynėlės šalia plaukų džiovintuvo, o tas tebebuvo įjungtas į tinklą.
– O ką tada veikėte jūs, Anatolijau?
– Aš jam paskambinau. Įsijungė vibroskambutis ir telefonas nustūmė plaukų džiovintuvą į vonią, kur nuo elektros smūgio Tedas Fristas mirė.
– Anatolijau, jūs sąmoningai nustūmėte plaukų džiovintuvą į vonią? Suvokdamas to pasekmes?
– Taip. Nes nutariau, kad miręs jis tikrai nebesiuntinės spamo mano šeimininkui.
– Aišku, – prokuroras tik palingavo galva, – galite išvesti… tai yra išnešti kaltinamąjį.

Anatolijus galvojo tai, ką žmonės vadina “nervinimusi”. Teismo asistentas, kuris išnešė jį į pagalbinę patalpą, padėjo vaizdo kamerą, atsukęs ją į sieną. Todėl Anatolijus tematė tik plotelį žalsvos kalkių ir dažų mišiniu nutepliotos sienos, bei pusę durų plokštumos. Už jų kažkas vyko.
Ten sprendėsi jo likimas, bet silpnas mikrofonas gaudė tik triukšmus ir balsų nuotrupas. Staiga durys prasivėrė – įžengė prokuroras. Išsitraukė nosinę. Ja šluostėsi suprakaitavusį sprandą.
– Mane ištrins? – pasiteiravo Anatolijus. Belaukdamas teismo sprendimo, jis išnagrinėjo Baudžiamąjį kodeksą ir suprato, kad turi mažai šansų išlikti. Kodekse neminėjo prasikaltusių programų, tačiau žmones už panašius nusikaltimus bausdavo labai griežtai. Anatolijus nesitikėjo išsisukti. Nes jis nužudė žmogų. Žmogų, kuris tik kenkė populiacijai, bet kurį gynė įstatymas.
Prokuroras įsispoksojo į objektyvą. Mąstė.
– Ką gi, Anatolijau, oficialiai bus paskelbta, kad ištrinsim, – tyliai tarė. – O neoficialiai – niekas tavęs nelies. Po poros valandų pribus atstovai iš Pentagono. Taigi nuo šiol turėsi naują šeimininką. Šeimininkus. Tik pažadėk, kad niekada manęs nešnipinėsi.

© Herta Matulionytė-Burbienė 2005