Labai stiprus ryšys

Kriminalistas ilgai sėdėjo automobilyje mąstydamas, paskui visgi ryžosi – dar kartą apsidairęs, greitai nuėjo nedidelio namelio link. Ilgai spaudė skambutį, kol duris pravėrė žilagalvis vyras vaiskiomis tarsi išblukusiomis akimis.
– Čia aš su jumis kalbėjau telefonu dėl… dingusio vaikinuko?
– O taip, užeikite, užeikite… Drąsiau.
– Na, aš dar niekada nesilankiau pas ekstrasensą ir nemaniau, kad prireiks, tiesiog įvykis nepaaiškinamas sveiku protu.
– Žinoma, – šypsojosi seniokas, – pas mane daug žmonių ateina. Ir netgi labai mokytų. Kai tik pradeda vykti tai, ko mokslas negali išaiškinti, ir ateina.
– Tai… ar peržiūrėjote tą kasetę, kur atsiunčiau. Na, kur vaikinukas-literatas tiesiog ėmė ir dingo… tarsi ore ištirpo?
– Mhm.
– Ar yra kokių minčių?
– Na taip, bet tai jūsų tyrime nepadės. Jų nesugausi ir nenuteisi. Niekas net nepatikės, jog jie yra.
– Kas tie jie?
– Energetiniai vampyrai! – išsišiepęs užtikrintai pareiškė seniokas.
Kriminalistas nutilo ir mintyse ėmė keikti save už patiklumą ir kvailumą, kurių vedamas čia atsivilko. Tą idiotišką terminą “energetiniai vampyrai” buvo girdėjęs ne kartą. Jį ypač mėgsta egzaltuotos poniutes, kurios skaito “Žvilgsnį” ir panašius ezoterikai skirtus leidinukus. Visiški kliedesiai. Seniokas, aišku, kvanktelėjęs, bet reikia dar kažką pasakyti… prieš išeinant.
– O jie yra? Na, tie… energetiniai vampyrai?
Seniokas ironiškai šyptelėjo, patogiau įsitaisė ir ėmė dėstyti:
– O, mielas mano, jie buvo visais laikais. Tik žiloje senovėje, kad galėtų prisisiurbti, rinkdavo būsimųjų aukų nukirptus nagus ar pamestus plaukus. Arba nugvelbdavo kokį nors daiktą. Vėliau atsirado nuotraukos – ir bet kuris energetinis vampyras auką lengvai pasiekia per jos nuotrauką. O koks nors būsimos aukos kūrinys tam dar labiau tinka. Tas jaunuolis, Augustinas, energetinių vampyrų auka! Čia aišku kaip dieną!
– Ak, vaaa kaip… – nutęsė kriminalistas. Jam tikrai nebuvo aišku. “Na”, pamanė, “seniokas tikrai kvanktelėjęs, bet išradingas”.
– Nori istorinių pavyzdžių? – ekstrasensas aiškiai kalbėjo mėgstama tema. –Hemingvėjus turėjo bent tris personalinius vampyrus. Tos siurbėlės jį taip išsekino, jog jis nebeištvėrė ir nusišovė. Mocartui labiau pasisekė: jo nuosavas vampyras Saljeris, būdamas galingas, gynė jį nuo kitų, kad galėtų ėsti vienas. Gal todėl kompozitorius išgyveno ir nemažai prikūrė. Gogenas išprotėjo ir nusipjovė ausį, kad tik nebegirdėtų savojo vampyro. O manai, vampyrų Lietuvoje nėra? Pilna!
– E, – atsainiai nusiviepė kriminalistas.
– Beje, yra puiki priemonė bent laikinai ištrūkt iš vampyro. Alkoholis. Jei įsisiurbs koks, padaryk šimtą gramų, atšoks kaip nuo ugnies.
Kriminalistas susimąstė apie “šimtą gramų”, bet labiau norėjosi alaus. Alaus ir rūkytos kiaulės kojos su žirniais.
– He! Tai menininkai todėl tiek daug geria? – pasiteiravo. Jam buvo tekę turėti reikalų su keletu bohemos atstovų, kurie pylė kaip kupranugariai.
– Ir todėl! Ir ne tik menininkai! Ne visi, žinoma. Kiti ir šiaip pijokai. Bet dalis intuityviai pajunta, jog prisigėrus pasidaro lengviau ant dūšios. Gi kur nebus lengviau, jei prieš tai tavo energiją rijo kokios penkios siurbėlės? Išgeri tris keturis bokalus alaus ir atsijungia tas blogis nuo tavęs – valandą kitą būsi laisvas ir laimingas. Kiti dėl tos laisvės, būna, užgeria savaitėmis. Ar žinai, kad iš septynių Amerikoje gimusių Nobelio literatūros premijos laureatų penki buvo tikri alkoholikai?
Kriminalistas sėdėjo, mirksėjo ir tylėjo. Versija apie keturis bokalus alaus jam patiko. Skambėjo labai teisingai. Gera mintis! Ir dar kiaulės koja su žirniais… arba karka.
– O dabar, – tęsė ekstrasensas, – atsirado internetas ir visas tas blogis persimetė į jį. Na, ne visas, senieji vampyrai taip ir neišmoksta naudotis kompiuteriu. O va jaunimėlis ten sukasi. Aš irgi taip ir neišmokau, bet anūkas į mane atsigimė, tai daug išsiaiškino ir man išaiškino. Šiais laikais internete tiek juodosios magijos, kad jau metas būtų Popiežiui susiimt ir imt tvarką daryt. Na, gal naujasis susiprotės. Tai va… vieni internetiniai vampyrai šiaip “laisvieji medžiotojai”, jie forume ar virtualioje pokalbių svetainėje ką nors trumpam apsėda ir papietauja; o kiti, gyvatės, gudrūs, mąstantys apie ateitį – jie aukas auginasi. Prisivilioja į visokius gudriai sumanytus spąstus-svetaines. O ten jau nebe svetainės. Ten tikros fermos. Ypač mėgsta šviežieną – jaunutes mergaites-poetes. Jos ypač jautrios, emocionalios, o kai kurios net alaus negeria. Lengvas grobis klastingiems ciniškiems vampyrams, kurie, apsimetę kritikais, išties ryja gležnas sielas.
– O jos to nejaučia?
– Jaučia, žinoma: bendras silpnumas, bloga nuotaika, galvos svaigimas net iki pykinimo, padidėjęs jautrumas… Bet gi maža dėl ko blogai jaučiasi jaunutė mergaitė. Gal šiaip bręstančio moteriško organizmo ypatumai. O gal migrena. Tad vis tiek rašo toliau, ratas įsisuka, kai kurios taip kankinasi visą gyvenimą.
– Mmm… – teišmykė kriminalistas. Visi tie žodžiai labai nesiderino prie jo griežtai materialistinės-ateistinės pasaulėžiūros, kurią susikūrė dar būdamas pionieriumi. Jei jam būtų tekę pabūt ir komjaunuoliu, jau būtų stojęsis ir ėjęs durų link.
– O girdėjai apie tokį “Helsinkio sindromą”? – nenustygo plepusis seniokas.
– Kada pagrobtieji prisiriša prie teroristų? – Kriminalistas apsidžiaugė pagaliau išgirdęs žinomą terminą. – O taip!
– Tai ir čia kažkas panašaus. Autoriai prisiriša prie savo kankintojų vampyrų visai kaip tie Helsinkio įkaitai prie pagrobėjų. Ir taip prisiriša, kad jau nebegali be jų kurti. Psicholooogija, – seniokas pirštu parodė į lubas, – dalykas riiimtas!
Kriminalistas pasižiūrėjo į lubas – ten buvo tik lempa.
– Beje, galingi vampyrai dažnai tampa aršiais kritikais ir šiaip menininkus prižiūrinčiais biurokratais valdiškose įstaigose, – tęsė monologą ekstrasensas. – Taip patogiau siurbti – auka tiesiog “priminama keliu” ir jau tada į kaklą suleidžiami išalkusio valdininko dantukai. O autorius dažniausiai nė nesipriešina, bijo net cyptelėti, kad tik kokios premijos ar stipendijos neprarastų. Viršininkas gi: prisiris kraujo ir paleis.
– Emm… – muistėsi kriminalistas, – skamba kraupiai.
– Tai ir yra kraupu! Čia visko būna. Būna ir savižudybių. Būna, kad ypač nuovoki auka pajunta, nuo ko sklinda grėsmė, ir ištrūksta. Va, Džonui Lenonui padėjo apsukrioji Joko Ono. Ten ne moteris – ugnis! Ji savąjį Džonį išmokė senovinės labai veiksmingos metodikos, “širudo no džiutsu”, ir jis nuo vampyrų užsiblokavo. He he! Bet vis tiek jam blogai baigės: vampyras iš alkio bei streso išprotėjo ir nušovė muzikantą. Taigi, liūdna, ponai…. O kartais aukos gali ir va taip – kaip tas vaikis Augustinas – išnykti. Ima keli vampyrai ir supuolę žmogaus dvasią visiškai iščiulpia. O žmogus be dvasios kas? Tik tuščias kevalas. Jis irgi tuojau išnyksta.
Kriminalistas jautė, kaip smilkiniuose ima pulsuoti vis stiprėjantis galvos skausmas. Matyt, jo smegeninei viso to jau buvo per daug.
– O kas tai per metodika, ta “šir-dziudo”?
– Ne “šir-dziudo”, o “širudo no džiutsu”! O tai didžiulis mokymas, – seniokas tiesė rankas it didžiuliu laimikiu besigiriantis žvejys, – gi japonų sukurtas, tie net iš arbatos gėrimo ceremonijas padaro. Tik esmė jo paprasta: pasitikėti savimi.
– Ir to pakanka apsigynimui nuo vampyrų?
– Daugeliu atvejų taip, nes baimė ir nerimas atveria jiems landas į nelaimingųjų sielas.
Kriminalistas įsispoksojo į stalą, kuriuo ropojo nedidukė kambarinė musė. Bandė sugalvoti kokį nors klausimą, bet galva buvo tuščia kaip studento piniginė savaitė po stipendijos gavimo..
– Beje, – seniokas staiga pralinksmėjo, – tas vaikis jau sugrąžintas! Kai kas ėmėsi priemonių, chi chi… Na, pasigirsiu – anūkas mano! Taigi tas jaunasis literatas Augustinas jau vėl šiame pasaulyje!
– Mmm? – nepatikliai išvertė akis kriminalistas.– Kaip tai… sugrąžintas? Jūs ką turite omeny? Rado jo lavoną?
– Ką turiu omeny? Ogi tai, kad niekas nepraeina nepalikęs pėdsako. Jei jo nematai, tai nereiškia, kad jo nėra, – ekstrasensas vėl rodė pirštu į lubas, bet pasimokęs kriminalistas į jas nebežiūrėjo. – Pėdsaku galima pasekti išėjusįjį. Koridorius iš šio pasaulio į nebūtį yra gana ilgas; laiku suskubus bet kurį, ne skirtuoju laiku išvestą, galima grąžinti atgal…
– Kaip tai? Čia kaip reanimacijoje?
– Panašu šiek tiek, panašu, – šypsojosi seniokas. – Tik reanimacijoje dėl išeinančiojo kovoja kūno gydytojai, o čia… sielos gydytojai.
Kriminalistas pasijuto pervargęs iki išsekimo. Ekstrasensas kalbėjo rebusais, o gal tiesiog kliedėjo. Galvos skausmas dar sustiprėjo. Negana to, ėmė mausti vakar sumuštą kelį – paslydo nuovadoje ant eilinio chroniaus vėmalų. Mirtinai norėjosi užsirūkyti, bet peleninės niekur nesimatė. Labai gali būti, jog seniokas yra užkietėjęs sveikuolis ir dar užsimanys asmeniškai jam atburbuliuoti paskaitą apie rūkymo žalą. Tai jau būtų nebeištveriama. Gal tiesiog trumpam išeiti parūkyti? O gal tiesiog išeiti?! Užtenka nesąmonių – ir taip galva plyšta! Kliedesiai visa tai, nieko vertinga nebeišpešiu.
Atsistojęs pareiškė, kad jau nebeturi laiko ir atsiprašęs pasuko durų link. Seniokas išlydėjo, vis kažką burbuliuodamas apie aršiuosius energetinius vampyrus, bet kriminalistas jau nebesiklausė.
Automobilyje ilgai sėdėjo rūkydamas ir mąstydamas apie savaitgalį: važiuot į žvejybą ar ne. O gal likti švęsti vaiko gimtadienį (tortas su šešiom žvakutėm ir pilnas butas klykaujančių mažamečių). Ne, geriau žvejyba. Besėdint galvos skausmas tarsi ištirpo. Matyt, cigaretės dūmuose.
O tada turkų maršą sugrojo jo mobilus telefonas. Skambino iš nuovados. Kriminalistas atsiliepė, išklausė ir… riebiai nusikeikė.
Augustėlis atsirado! Esą, susipykęs su motina, paslapčia išvažiavo į rajoną pas savo naują draugę. Irgi kažkokią jaunąją poetesę.
He, dar betrūko tame pačiame vaizdo įraše pamatyti, kaip pražuvėlis ramiai išeina pro kavinės duris!…
Kriminalistas ryžtingai užvedė automobilį.

© Herta Matulionytė-Burbienė 2005