Erkės

Slampinėti po prekybos centrus pavojinga: jie pilni alkanų erkių. Ir kiek jas bežadėtų išnaikinti, tos bjaurasties vis nemažėja. Mažutės, gudrios jos prasmunka pro visas apsaugas. Imsi pieno pakelį nuo lentynos, o erkė tuo metu spės užšokti tau ant rankos ir nuskuos slėptis po rankove. Ir net nepajusi. Skųskis nesiskundęs – nepadeda. Nes turi įrodyti, kad būtent tame centre pasigavai tą erkę. Tai yra erkė pasigavo tave. Va ir dabar, vos pasidėjęs pirkšius su krepiniais, oi, tai yra krepšius su pirkiniais, išsirengiu nuogai ir tikrinu kiekvieną odos lopinėlį.
Randu dvi. Viena įsisiurbusi pažastyje, kita – vienoje tokioje vietoje žemiau. Nesvarbu, kur. Pasiimu pincetą, atsargiai “išsuku” mažąsias siurbėles ir sumetu į stiklines. Spiritu išdezinfekuoju žaizdeles, o tada imuosi erkių demontavimo.
Išmontuoti erkę nėra sunku. Turiu specialų spaustuvuką galvai; ją suspaudi ir paskui visai lengvai atsisuka visas kūnelis. Mane domina maitinimo elementas – renku juos. Sako, kad senais laikais tą elementą išrado tam, kad širdies stimuliatoriams nereiktų baterijų: aparatėlis iš ligonio kraujo ima gliukozę ir verčia ją elektros srove. Kitaip sakant, tarnauja geriems tikslams. Kol kažkoks suskis (tebūnie jis prakeiktas tris kartus!) nesukūrė šių mažyčių elektroninių erkių, kurios maitinasi mūsų krauju, teisingiau, kraujo gliukoze. Gliukoze ir vitaminu K3 vietoje katalizatoriaus.
Pasidedu elementukus prie kitų. Jau turiu virš 20. Galvytes irgi pasidedu, gal kada pravers. Gaila, kad jose esančios kapsulytės su nuskausminamaisiais jau išeikvotos.
Apsivelku striukę ir žengiu pro duris. Gatvė tuščia, šalta ir drėgna… brrr. Ir dar tamsu – visoje ilgoje gatvėje šviečia tik pora žibintų. Gal grįžti ginklo? Bet man iki baro visai netoli. Gal tik trys ar keturi šimtai metrų. Niekai.
Pastebiu, kad kažkas stovi po vienu iš žibintų. Kažkas. Jo galvą slepia kapišonas, pečiai įtartinai kampuoti. Ne žmogus, tai jau tikrai. Robotas. O ką gatvėje veikti robotui? Gal laukia šeimininko… bet iki baro dar toloka. Ek, baimės akys didelės, tikrai kvailioju… Čia viskas per tuos suknistus gandus apie valkataujančius robotus su gliukoziniais maitinimo elementais. Girdi, pritrūkę energijos, jie it kokie vampyrai užpuola žmones ir išgeria jų kraują, taip pasikraudami akumuliatorius. Kliedesiai, žinoma.
Beje, kodėl jis eina link manęs?

© Herta Matulionytė-Burbienė 2005