Atmintis

Jo didenybė Pitijus XIV-asis kryžkelėje sustabdė žirgą, liepė palydai likti vietoje ir laukti. Jį nustebino tai, kad kelias link galingojo mago Meiraus bokšto užžėlęs žole. Negeros nuojautos apimtas, zovada pasileido pilies link.
Blogi įtarimai pasitvirtino: didžiulis granitinis bokštas tebetviskėjo saulėje kaip naujas, grėsmingos durys atrodė tokios pat neįveikiamos, bet… nedarinėjamos, apaugusios žydinčiais vijokliais ir užžėlusios žole. Tai kėlė liūdnas mintis apie mago Meiraus likimą. Susikrimtęs valdovas užvertęs galvą spoksojo į juoduojančius grotuotus langelius, kuriuose varnos suko lizdus. Gal todėl greta pasigirdęs seniokiškas krenkštelėjimas privertė jį taip krūptelėti, kad net žirgas pasibaidė.
Žolėje stovėjo apdriskęs ir murzinas seneliukas elgeta, nuo kurio per kelis metrus dvokė valkata. Ir tik geriau įsižiūrėjęs, iš vešlių antakių ir žalių lyg smaragdas akių Pitijus atpažino magą Meirų.
– O dievai galingieji! – neištvėrė jo didenybė. – Meirau, kas jums nutiko?
– Nieko, – šypsojosi seneliukas, rodydamas rožines dantenas ir du apatinius bei vieną viršutinį dantį. – Nieko, ponuli, tik atmintis senatvėje visai nusilpo; viską pamirštu, net savo vardą pamiršęs buvau, geri žmonės priminė. Galbūt jus irgi kažkada pažinojau, bet dabar jau neprisimenu. Septyni šimtai penkiasdešimt keturi metai – ne šuns spenys! Aš dabar va ten gyvenu, – pridūrė, mostelėdamas kažkur kairėn.
Pitijus XIV-asis tik dabar pastebėjo tarp krūmų pasislėpusią palaikę trobelę.
– O bokštui kas atsitiko?
– Tai nieko bokštui neatsitiko, gi sakiau, kad mano atmintis nusilpo. Durų slaptažodį pamiršau.

© Herta Matulionytė-Burbienė 2005