Kiuma

Įdomu, iš kur ta mano bėda sužino, jog aš jau nubudau? Galiu prabudęs gulėti užsimerkęs ir nejudėti, bet jis kažkaip pajunta, jog jau nemiegu. Išgirstu, kaip nušoka nuo spintos ant mano guolio. Drykst drykst per antklodę naguotos letenėlės… vis artyn. Sukandu dantis — tuojau kąs. Anksčiau bandydavau pagauti, bet jau žinau, jog tai beviltiška — jis vaiduoklis. Jei nors minutei taptų realus, čiupčiau ir užmaučiau ant artimiausio kuolo kaip kojinę. Bet nieko negaliu jam padaryti. Tegu kanda. Iškęsiu.
Smaili dantukai susminga į petį — net sugriežiu dantimis iš skausmo, o jis nušuoliuoja atgal ir gracingai liuokteli ant spintos.
Atsigręžia ir mūsų žvilgsniai susitinka. Juodos jo akutės mėlyname snukelyje kaip visada pašaipios ir linksmos. Nagu rakinėja baltus dantukus–adatėles. Šypsosi… šaiposi, bjaurybė. Įsivaizduoju, kaip nusuku jam smailiaausę galvytę ir išmetu pro langą. Ne — sutraiškau batu kaip varlę.
Kažkada galvojau, kad jis — velnias. Bet jis nepanašus į velnią, greičiau jau į plėšrią tamsiai mėlynos spalvos beždžionėlę. Nedidelį šoklų padarėlį aštriais dantukais, kurie kanda — aš raitausi iš skausmo, — bet žymių nepalieka. Ir taip jau daug metų. Jei kada pakliūsiu, o greičiausiai pakliūsiu, į pragarą, jau būsiu pasiruošęs. Visom prasmėm. Aš jam jau net vardą sugalvojau — Drū. Beje, kiti jo nemato, tik aš.
Atsisėdu lovoje, sugraibau ant staliuko varpelį. Drū susidomėjęs vėpso į duris — jis nekalba, bet šitas padaras gudrus, pažįsta mane kaip nuluptą. Durys tuojau prasiveria ir įtrepsi besisveikindamas ir lankstydamasis mano senas liokajus Pitas. Pusryčiauju atsargiai — maudžia dantį. Krūminį, apačioje. Nieko gero, dantų lieka vis mažiau ir mažiau. Kaip ir plaukų, beje. Pasidomiu, ar jau atvežė šamaną iš Rindo žemės. Ir užsiuntu: jis atvežtas jau nuo vakar vakaro, tik, girdi, senasis Pitas nutarė netrukdyti manęs, jog išsimiegočiau. Pakvaišti galima, jau daugiau nei dvidešimt metų neatpratinu savo liokajaus priiminėti sprendimus už mane. Ir jau, matyt, neatpratinsiu senio. Išgrūsti lauk ir pasiimti naują jauną tarną? Ne, nepakęsiu, jog koks nors klastingas jauniklis, pagraibęs už papų panas, knistųsi po mano daiktus. Suniurzgiu ir liepiu atvesti šamaną tiesiai į valgomąjį.
Šamanas baugščiai dairosi. Ko gero, jis net ne šamanas, o vietinis magas, turintis polinkį triukšmingais pasišokimais–pasidainavimais viliotis sau klientus. Artistas. Nieko labai nauja, mačiau ir tokių. Mosteliu, jog jį privestų arčiau. Priveda ir paklupdo. Vėpsau į praplikusį šamano pakaušį su dideliu rudu apgamu beveik centre. Lyg suviduriavęs žvirblis būtų apdaręs. Nors gal čia jau nebe žvirblio, o visos anties reiktų. Aišku, kol nebuvo praplikęs, dėmės nesimatė. Aš irgi plinku, gal kokie apgamai ar dėmės lenda?
Ech, apie ką aš čia? Reikia susikaupti. Susikaupti ir su magu pakalbėti akis į akį bei draugiškai. Liepiu Pitui atnešti jam kėdę, įpilti vyno, duoti mėsos. Tegu pasisotina. Bus ramesnis ir sukalbamesnis.
Magas atsisėda, nedrąsiai, tarsi bijodamas būti nunuodytas, paima taurę ir… įsispokso virš mano dešinio peties. Vėpso net prasižiojęs. Atsigręžiu.
Aha.
Drū tupi ant sirenos skulptūros, uodega apsivijęs tarnų nučiupinėtą marmurinę krūtį,. Na, gerai — šamanas mano vaiduoklišką bėdą mato, reiškia, jis tikras šamanas ar magas, o ne koks apsišaukėlis šiknius, kurių visur pilna.
— Na, ką gali apie jį pasakyti? — linksmai teiraujuosi mago.
Tas pasižiūri į mane, paskui vėl į Drū, vėl į mane.
— Jis jūsų?
— Mano, — sakau besišypsodamas, — bet galiu atiduoti už dyka. Ar net primokėti. Ir neblogai primokėti. — Išsitraukiu maišelį su deimantais ir išpilu ant stalo. Magas susidomėjęs žiūri į juos. (Dieve aukštielninkas, kiek jau kartų aš tai sakiau įvairiems magams ir pusmagiams, šamanams ir raganiams, ir šiaip visokiems trizniams su pretenzijomis. Visi tie driskiai net dreba, kaip nori tų deimantų — bet dėl jų reikia šį bei tą padaryti. Truputuką.)
— Geri deimantai, — sako magas, — gaila, kad ne mano nosiai.
Mano nuotaika krenta žemai. Žemiau už visus pilies rūsius ir patį giliausią šulinį. Pykti ant mago negaliu — rimtas vyriškas atsisakymas vietoje įprasto savo magiškom galiom įtikėjusių durnelių myžčiojimo. Viltis gęsta. Drū tuo metu susidomėjęs pribėga prie mago ir uosto jo batą. Magas… jį paglosto. Na, na — tai jau kažkas nauja. Iki šiol nė vienas „burtų meistras“ nėra palietęs Drū. Tie priekvaišos jo net nemato.
— Nebijai, kad jis įkąs? — klausiu. — Su jo dantim ir pirštą nukąst vieni niekai.
— Kiuma kanda tik šeimininkui. Darbas jo toks.
— Kiuma?
— Taip. Juos taip vadina.
— O kodėl jis… o kodėl tas kiuma prie manęs taip priskreto?
— Eee… jūs pats jį prisikvietėte, — kaltai vapa šamanas.
Aš vos susivaldau nepaleidęs į jį padėklo su kepsniu.
— Žinoma, ne vien tik jūs, yra ir magija, — paaiškina magas, — bet kiuma ateina pas tą, kuris graužiasi, kankinasi dėl nuodėmės.
Žiūrėjau į deimantus. Suknistus kristaliukus, už kuriuos galėjau nusipirkti visas karalystės šliundras kartu su jų vaikais, bet negalėjau nusipirkti ramybės
— Aš, — neištvėręs nuspriegiau deimantuką kažkur į menės kampą, — karo žygiuose daug atbuvau ir kardu nemažai pasmulkinau… visko buvo. Žinai, iš mūšio lauko daug kas nužengia tiesiai pas protėvius. Bet aš dėl to nesigraužiu — karas yra karas!
— O dėl ko graužiatės?
— Aš neturiu dėl ko graužtis! — atsikirtau ir… nutilau.
— Visiškai? — nusistebėjo šamanas. — Tada jūs šventas žmogus!
Tai nuskambėjo pakankamai ironiškai ir aš jau svarsčiau, ar man neįsižeidus ir nepamokius už tokį įžūlumą. Pavyzdžiui, rykščių per uodegą ir savaitei į rūsį tik su duona ir vandeniu. Sustabdė tokia neaiški mintelė, kirbanti kažkur sąmonės pakraščiuose. Prisiminimas apie tai, kas buvo labai seniai. Kai neturėjau nė vieno žilo plauko.
Tada aš pasakiau tik kelis žodžius, bet jų užteko. Jų užteko, kad kai kas atsisveikintų su savo svajonėmis.
Bet aš buvau teisus, aš nemelavau!
Negali būti, jog tik dėl to… juk aš sakiau tiesą… Niekai.
Magas atsitūpia priešais Drū, pirštų galais kilsteli jo galvytę ir ilgai žiūri šiam į akis. Beveik kaip įsimylėjėliai. Galėtų dar ir pasibučiuoti.
— Jūs tik nepraraskite vilties, — toliau aiškina magas, — nėra viskas taip blogai — kiuma galima atsikratyti.
— Kaip?
— Reikia gauti atleidimą.
— Atleidimą? Tai taip paprasta?
— Na, — linguoja galva magas, — tai toli gražu nėra paprasta. Atleidimo galia didžiulė, bet reikia turėti stiprią valią ir aštrų protą, kad įstengtum jo prašyti. Tai ne visi sugeba — daugelio tuštybė ir puikybė neleidžia nulenkti galvos. Būna tokių, kurie visada nori jaustis teisiais ir tai nuveda juos į pragarą, nes dar negimė tas, kuris visada būtų teisus. Mačiau daug kapų, virš kurių, nors praėjo šimtmečiai, tebetupi kiuma…

Mąsčiau beveik du mėnesius. Beveik visą pirmąjį jaučiausi baisingai teisus, beveik kaip koks nors tiesos dievas, ir atsiprašymas atrodė visiška nesąmonė. Negi aš turiu atsiprašyti už tai, jog pasakiau tiesą?
Paskui buvo ilgi pokalbiai su į pilį užklydusiu vienuoliu. Pokalbiai apie tą keistą mūsų sielos dalį, kuri veikia visai kitaip, negu protas. Kur tūno kiuma. Ir apie tai, kokią baisingą griaunančią galią turi mūsų žodžiai, pasakyti tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Ir, pridursiu, tam tikriems žmonėms. Kuo didesnė galia tau duota, tuo didesnė ir atsakomybė. Gali apgauti save ir kitus, bet kiuma nepavyks apgauti.
Ir buvo naktis, kada, žiūrėdamas į šaltas ir amžinas žvaigždes, aš staiga pamačiau viziją — save po daugelio metų. Šimtametį suklerusį senį, kosintį ir spjaudantį skreplius į apšnerkštą spjaudyklę. Sukriošėlį, vis dar tebegraužiamą amžinai gyvybingo kiuma. O paskui — pageltusį lavoną grabe, prie kurio tupi ir šaiposi kiuma.
Ko vertas gyvenimas, jei paliksi jį nešvaria sąžine? Net jei manai esąs teisus? Na…beveik teisus. Arba…

Kažkada aš turėjau draugą. Tada mes buvome jauni ir atrodė, jog pasaulis priklausys mums. Tik aš tikėjau savo kardu ir gvardija, o jis — savo magija. Savo knygomis, savo meditacijomis ir vizijomis.
Ir jam sekėsi… geriau už mane, nors tebuvo tik vienos grafienės jaunystės klaida. Pavainikis.
O aš — kilmingas ir mėgstamiausias būsimo karaliaus jaunystės žaidimų draugas. Jaunasis magas rūmuose pasirodė vėliau už mane, bet greitai tapo populiarus. Princą žavėjo jo filosofiški išvedžiojimai ir aštrus kaip skustuvas jumoro jausmas. Atėjo metas, kai senasis rūmų astrologas galutinai nukvako ir ėmė siūlyti įvesti tryliktą mėnesį metuose. Princas tada jau buvo ką tik tapęs karaliumi, pilnas energijos ir noro viską keisti. Jis sumanė į astrologo vietą paskirti jaunąjį mano draugą.
Kaip dabar atsimenu tą šiltą ir saulėtą pavakarę: karalius pilasi vyną, įmeta į taurę vynuogę — keistas toks didenybės įprotis — ir sako:
— Vis galvoju, jog metas būtų naują magą mums įsitaisyt. O tai dar knygos nešildomam bokšte supelys. Tas vaikis protingai kalba, nors ir jaunas. Patinka jis man. Ką manai?
Aš žiūrėjau į karaliaus taurę. Į žalią vynuogę raudoname vyne. Ir tariau:
— Jei domėtųsi tik baltąja magija, būtų tinkamas į rūmų astrologus.
— Aišku, — tarė staiga surimtėjęs karalius, — surasime ką nors kitą.

Aš nemelavau, jis išties domėjosi juodąja magija, kaip ir visomis kitomis. Ir negalėjo nesidomėti — buvo pernelyg smalsus. Pernelyg. Ir pernelyg kalbus. Tai mane nervino. Karalius neišklausydavo nė poros mano sakinių, o jo galėjo klausytis valandomis. Nes tas šiknius buvo kažkuo ypatingas.
Bet aš nemelavau! Aš… nemelavau. Aš ne–me–la–vau!
Po to jis kažkaip greitai dingo iš miesto — išvyko į mažą miestelį karalystės pakrašty, kur jo vis dar truputi besigėdijanti motina grafienė surado tarnybą. Aš jo daugiau nebemačiau. Išvykdamas net neatsisveikino. Tada kažkaip stengiausi apie tai negalvoti.
Jau daugybę metų taip. Negalvoti apie tai… negalvoti.
Atrodo priėjau liepto galą. Trauktis nebėra kur. Kiuma mane visur pasieks.
Taigi, aš sakiau tiesą.
Bet nebuvau teisus.
Sudėtinga, bet… tiesiog viskas priklauso nuo situacijos. Tiesa irgi… deja. Tiesiog po daliniu tiesos sakymu labai patogu paslėpti savo veidmainystę… ką aš ir dariau.
Keista. Staiga man palengvėjo. Tada ir apsisprendžiau vykti.
Ryte kiuma kaip visada įkando, bet greičiau žaismingai negu skaudžiai. Negi jis žino, ką aš galvoju? Nenustebčiau, beje.
Išjojau vienas, neskaitant kiuma, kuris medžių viršūnėmis liuoksėjo šalia. Vis pasižiūrėdavome vienas į kitą. Man atrodė, kad jis žino, kur joju, nes jis nebesišaipė — snukutis buvo kaip reta rimtas ir susikaupęs.
Nakvodavau smuklėse svečių kambariuose. Pora kartų pasigailėjau, kad vykau vienas — šarvuota liemenė apsaugojo nuo pakelės plėšikų strėlės, bet man galėjo ir mažiau pasisekti.
Purvinas ir pavargęs įjojau pro mažo miestelio vartus. Ilgai klaidžiojau klausinėdamas, kol radau reikiamą namą.
Tikėjausi, kad duris atvers jis pats, bet išėjo išstypęs baltamarškinis paauglys, pernelyg panašus į jį, jog tas panašumas būtų atsitiktinis
— Tėvas namie? — pasiteiravau jaunylio.
Jis kažkaip keistai pasižiūrėjo į mane, paskui nurijo seilę ir tarė:
— Tėvas mirė. Pernai.


(Taigi, čia yra pabaiga. O kiek žemiau — pabaigos tęsinys tiems, kam reikia kitokios pabaigos)


Pasaulis susitraukė į tašką ir ėmė smigti kažkur žemyn.
Aš pavėlavau visus metus — aš pražuvau amžiams… O dar taip norėjau pasakyti, jog niekada neturėjau geresnio draugo už jį, ir kad man jo trūksta iki šiol.
Man nėra pasigailėjimo, nėra atleidimo iki pat mirties ir net po jos — kiuma tupės ant mano kapo.
— O jūs kartais ne Anksto baronas Vilhelmas?
Pažvelgiau į jo akis. Į tokias pat, kaip ir jo tėvo, įkypas žalias akis.
— Taip, tai aš.
— Tada gerai, — pradžiugo vaikinukas, — tėvas prieš mirtį man kai ką dėl jūsų nurodė.
— Ką? — klausiau, o pasaulis apie mane ėmė suktis, lyg būčiau girtas.
— Man tėvas daug apie jus pasakojo. Jis liepė paklausti, ar jūs atgailaujate? Juk iki to jūs buvote labai geri draugai, tiesa? Bet paskui jūs kažkodėl ėmėte jį ir išdavėte.
Man buvo gėda ašarų, kuriuos išdavikiškai ėmė ristis skruostais.
— Taip.
— Gerai, — linktelėjo galva jaunylis, — tėtis liepė pasakyti, kad jis irgi atsiprašo dėl kiuma: jis tada buvo labai jaunas ir nežinojo savo galių. Ir kad jis jums atleidžia.
Kiuma užšoko jam ant peties, vaikinukas paglostė jam galvą, nusišypsojo man ir… dingo už durų.
O aš stovėjau rankove šluostydamasis veidą. Dvasioje buvo taip lengva ir… tuščia.
Pagaliau aš buvau laisvas.


(Taaaigi, tai pabaiga. Na, ir — jau tradiciškai — dar pabaigos pabaiga. Patiems kantriausiems!)

O paskui praėjo dar mėnuo. Mėnuo ramių dienų, kai ankstyvą rytą niekas nebelakstė, aštriais nageliais ardydamas patalynės audinį. Pirmą savaitę džiaugiausi ramybe. Bet jau kitą pasibaisėjau supratęs, kad ilgiuosi savo kiuma, savo Drū. Taip, jis kartais įkąsdavo, bet jis visada buvo šalia. Jis buvo mano paslaptis, mano… asmeninis demonas. Jo dėka jaučiausi ypatingas. Palaimintasis ar prakeiktasis, nesvarbu. Ir dar… aš niekada nesijausdavau vienišas, nes turėjau jį. O dabar aštriadantį Drū pakeitė skaudi vienatvė, kurios nenuvijo nei gausios puotos, nei į medžiokles susikviesti draugai. Jiems anksčiau buvau prakeiktasis Vilhelmas, o likau paprastas Vilhelmas. Senstantis riebus šiknius, visiems kliedintis apie didžias praeities kovas ir asmeninį demoną. Buvusį.
Kur bežiūrėdavau, aš visada atsiminiau Drū. Letenėle krapštantį pakaušį, uostantį svečių batus ar tiesiog šuoliuojantį šalia medžių viršūnėmis.
Aštriadantį bet ištikimą. Kažkuo primenantį draugą, kurio netekau per savo kvailumą.
Man jo trūko. Dievai mato, man jo trūko!
Ir vieną dieną aš vėl pabeldžiau į duris, iš už kurių išniro susivėlusi mago sūnaus galva.
— A, tai jūs, — suniurnėjo jis, — ir ko šį kartą?
— Norėjau sužinoti, kaip laikosi… kiuma.
— Gerai laikosi, — vaikinukas apsisukęs pasilenkė ir, kai atsistojo, ant jo peties jau sėdėjo kiuma. Mano kiuma!
Tupėjo ir šypsojosi man visais savo adatiniais dantukais. Negalėjau atitraukti akių.
— O ką? — smalsavo vaikinukas, — pasiilgote?
— Taip, — atsakiau šventą tiesą, — o galima… galima jį pasiimti atgal?
— Jei tik norite, — ramiai atsakė jaunylis, — turėkitės. Tėtis sakė, kad kai kuriems žmonėms reikia kiuma, nes kentėti lengviau nei nekentėti. Kai kurie tik kentėdami jaučia, jog gyvena. Jaučia aštrius gyvenimo dantis, taip sakant.
Kiuma liuoktelėjo man ant peties ir nestipriai krimstelėjo į ausį. Ot, bjaurybė!


(Jau tikra pabaiga. Nors, jei labai paprašytumėt… )

© Herta Matulionytė-Burbienė 2005