Žmogiškasis faktorius

Vienoje rankoje nešu transparantą, kitoje — nulaužtą jo kotą. Senas kotas netikėtai trakštelėjo pačioje mitingo pradžioje, ir plokštę su tekstu teko laikyti tiesiog ranka. Kai viena nutirpdavo, pakeisdavau kita. Pečiai, nepratę prie tokio krūvio, įskaudo. Tai dar ne viskas — į aštrų transparanto kraštą iki kraujo persirėžiau delną. Jaučiausi taip sumautai, jog pusę mitingo praleidau nieko nesiklausydamas. Užsisvajojęs spoksojau į dangų. Kai labai užsigalvoji, nebejauti nei skausmo, nei alkio…
Pribėgo mūsų jauniausioji ir gražiausioji, septyniolikmetė gimnazistė garbanė Sonata. Šviežiai ir labai ryškiai pasidažytos lūpos priminė apie manąsias, sutrūkinėjusias nuo vėjo… Jai, girdi, pasimatymas, mergaitė neturi kada nešti savo plakatą iki sandėlio miesto pakraštyje. Na ir gerai, padėsiu bendramintei. Negi sunku?
“Ačiū jums labai” — linksi persiko švelnumo veidelis. Hmm, “jums”. Pasijuntu taip, lyg man būtų du šimtai devyniasdešimt metų. O ir yra tiek, tiktai be nulio. Daug? Mažai?
Koks skirtumas, galų gale. Gyventi aš net nepradėjau. Ir, atrodo, nebepradėsiu. Mama, pagimdyk mane atgal…
Iš dangaus leidžiasi pirmos retos snaigės ir tirpsta ant mano pamėlynavusių nuo šalčio rankų. Reiškia, jau beveik žiema ir teks įsigyti pirštines.
Gatvė, dar viena gatvė ir dar… Žmonių nedaug ir jie spokso į mus susidomėję. Kai kurie prieina pasikalbėti, padrąsinti. Kažkokia moteriškė išpuola pro duris ir padalina mums dubenį karštų varškės spurgų. Man netenka, buvau per toli.
Nuo šalčio ėmė dilgčioti kojų pirštus. Judinu juos — truputį padeda.
Hmm… reikia kažkur susiveikti pinigų žieminiams batams, nes dar kokį plaučių uždegimą pasigausiu. Taigi, reikia. O iš kur? Sunkus atvejis.
Pagaliau girgždėdamos atsiveria sandėlio durys. Sukrauname plakatus ir transparantus: “Atsipeikėkite, robotai stumia mus nuo žemės paviršiaus”, “Planetą žmonėms!”, “Manai, tai tavęs neliečia? Rytoj vietoje tavęs jau gali sėdėti robotas!”
Teta Marcelė pilsto iš termoso į baltus plastikinius puodelius saldžią, karštą balintą kavą bei dalina savo keptus cukrumi apibarstytus sausainius. Suvalgau porą, bet tik suerzina skrandį. Reikės pabėgėti į kioską čeburekų. Čeburekai gerai, jie pigūs ir sotūs.
Susėdam. Kas užsikrebždina ant aukštų palangių, kas susėda ant konteinerių, o moteriškės sutūpia ant medinių dėžių. Šąlame, nes sandėlis visiškai nešildomas. Pernai žiemą bandėme pasikurti anglinę krosnelę, bet kažkas įskundė — greičiausiai kuris nors aplinkui besitrinantis robotas–šnipas. Turėjome sumokėti baudą už priešgaisrinių taisyklių nesilaikymą. Ir nemenką baudą — teko rinkliavą daryt.
Laukiam Alekso. Jis — mūsų paskutinė viltis. Nes niekas nemoka taip puikiai kalbėti, kaip jis. Visi jo interviu pakliūna į vakaro žinias. Ir, tarp mūsų kalbant, ne už tai, ką jis pasako, o už tai, KAIP pasako. Reikalui esant, jis įkalbėtų kaimynų bobutę nudobti savo mylimą katiną ir išvirti iš jo sriubą. Ir dabar jis išlėkęs audiencijos pas prekybos koncerno DGD direktorių. Mūsų vadas bandys tą buržujų įkalbėti nekeisti kasininkų robotais. Juk tai tūkstančiai darbo vietų! O vargšės kasininkės puikiai dirba ir už miniatiūrinius atlyginimus. Tiesa, robotai dirbs išvis be jų, bet… Pagal statistiką, 50 % atleistųjų jau niekada neberas darbo ir iki gyvenimo pabaigos vegetuos iš apgailėtinų pašalpų. Kaip aš. Juk jau treti metai be darbo. Galbūt suveiks, kaip sakė Aleksas, žmogiškasis faktorius — elementarus gailestis.
Prasiveria durys ir aš iškart suprantu, kad nepasisekė: Alekso veidas pilkas lyg lietaus debesis.
Jis iškart eina prie termoso, pilasi kavą į puodelį, bet negeria — šildosi sužvarbusias rankas.
Mes apspintame jį: “Na kaip, matei direktorių?”, “Ką sakė?”.
— Mačiau, — sako Aleksas ir nusispjauna.
— Ir ką? — aikčioja Marcelė, — negi jis visai širdies neturi?
— Neturi, — sutinka Aleksas. — Akumuliatoriai pas jį.

© Herta Matulionytė-Burbienė 2005