Čiūčia liūlia laumės vaiką…

Jis nemirė badu tik todėl, kad vienas seniausių prie bažnyčios budinčių elgetų, bekojis Juozapas, pasidalino su juo keliomis virtomis bulvėmis. Bulves jo skrandis virškino labai sunkiai, bet keli maisto kąsneliai padėjo išsilaikyti dar parą.
Jis jautė, jog turi išsilaikyti dar šiek tiek ir viskas bus gerai.
— Kvaileli tu, kvaileli, — lingavo galva geraširdis Juozapas, — ko tu sėdi kaip uodegą prišalęs? Manai, kad ponai patys atbėgs tavęs pašert? Turi pats pult prie žmonių. Prišoki iš priekio, kad praeit negalėtų, ištiesi ranką ir reikalauji pinigėlio. Labai padeda, jei raudoji ir bliauni. Ar sunku ašarėlę kokią nuvarvinti? Tik į žmones gerai įsižiūrėti reikia, nes nuo kito dar ir į snukį gali gauti. Va, pasižiūrėk, kaip Jonukas sukas — kai tik iš bažnyčios žmonės ima eit, pasitrina akis svogūnu ir pirmyn. Dar nebuvo, jog pinigėlio negautų. O juk už tave mažesnis, pasimokytum iš jo… Na gerai, ar valgei šiandien?
Jis papurtė galvą.
— Tai gi, jei ir toliau taip, — aimanavo senasis elgeta, ištraukdamas iš terbos apipelijusią ir patežusią duonos riekę, — šviežių bulvių nesulauksi. Aš irgi neįstengsiu mudviejų abiejų išmaitinti. Na, imk, kol turiu.
Jis susigrūdo riekę į burną ir kramtė net dusdamas.
— O tu bent vardą turi?
— Nnne…
— Palauk, palauk… Kaip tai… vardo neturi? Kaip čia galima vardo neturėt? Gi visi Dievo tvariniai vardus turi. Net ir karvutė ar katinėlis koks, tvarte laikomas. O tu kaip neturi? O motiną turi? Tėvą?
— Netuhiu.
— Laumės vaikas jis, — leptelėjo raišoji Pranė, kuri netoliese sėdėjo ant žemės ir vyniojo sausais autais ištinusias kojas. Žinau aš jį, rastinukas. Čia prieš kelis metus, kai žvaigždė nukrito ir mišką uždegė, tai jį tarp degėsių rado.
— Pranusia, a, Pranusia, o kodėl jau iškart… laumės vaikas, laumės vaikas? Maža kas sudegt galėjo? Kad ir namai kieno nors, ir vaikis našlaičiu liko…
— Juozapai, ar tu durnas, ar tik apsimeti? Tu pasižiūrėk į jį — gi į žmogų nepanašus! Pagal dantis — tikras šeškas. Ir kvapas panašus.
— Kodėl nepanašus? Nugis nuprausus, sušukavus būtų… na būtų visai… — Juozapas užsikirto. — Va tik akys jo nesveikai atrodo…
— Ką sušukuot? — varstė nagines senoji Pranė, — nėr pas jį plaukų. Kažkokie žvynai ant galvos vietoje jų. Ir oda, plausi ar neplausi, pilka. Netiki? Tai nurišk skudurą nuo jo galvos, ar aš tuoj nurišiu, — Pranė siekė tvoros ir bandė stotis.
— Neheikia, tetuhyte, neheikia! — maldavo Jis traukdamasis atbulas. Nujautė, jog būtų geriau, jog žmonės nepamatytų to rago, kuris per mėnesį staiga išaugo ant jo pakaušio. Rago, kuris tyliai gausdavo ir vibruodavo naktimis.
— Tfu, tu šveply prakeiktas! — atgal šleptelėjusi Pranė tęsė pasakojimą. — Ir kalba, lyg vietoje liežuvio birka būtų. Tfu! Tfu! Jį nebylė, kur prie senojo malūno gyveno, išaugino, bet pavasarį sniegui tirpstant pasimirė boba. Tai šis gavo eit elgetaut. Bet kad žioplas, tai net jei vasarą pratemps, tai žiemą neišgyvens. Nebent pasigailėtų kas ir priglaustų peržiemot. Bet kad baisus kaip pats biesas, tai niekas neims. Bus kaip tam bulvianosiui šlakuotam, kur pernai žiemą bandė nakvot pas klebono šunis — sušals ir šunys jį suės. Tik apgraužtus kaulus rasim. Aišku, jei šunys ės tokią bjaurastį.
— Tfu, tfu! — spjaudės Juozapas, — na ir bjauri tu boba, Pranusia! Kaip gali tokius dalykus prie vaiko kalbėt?
— Biesas jis, o ne vaikas, — raukės raišoji, — aš daug visokių apsigimimų mačius, bet tokio — niekad. Ai, einu jau nakvynės ruoštis.
Pranė, šnarpšdama ir prisilaikydama lazdos bei tvoros atsistojo, susirinko terbas, niūriai dėbtelėjo į Jį.
— Jo močia — laumė, tėvas — pats velnias! Ir jo vieta — pragare, — pareiškė.
— Ropok, Pranusia, ropok į tą savo sandėliuką prie mėsinės kumpių uostyt, — mojavo ranka Juozapas, — visvien nieko gero nepasakai…
— Šikna čia viskas, ką čia gero pasakysi! — atsisveikinimui leptelėjo Pranė ir, vilkdama dešinę koją, nušlitiniavo tolyn.
— Bjauri boba, — lingavo galva elgeta, — tik tu neimk į galvą tų nesąmonių, kur ji prikalbėjo. Durna ji, o ir gyvenimas jai nenusisekė… Tu kur eini?
— Man heikia… — atsakė Jis stodamasis. — heikia.
— Tai kur čia susiruošei ant nakties? — neatstojo Juozapas. — Jei ką — priimsiu pernakvot pas savi. Po smuklės laiptais kampelį turiu. Ei, vaike, ar girdi? Priimsiu pernakvot, sakau….
Jis nebesiklausė. Nes…
Nes ragas ant galvos ėmė gausti.
Laimė, žmonės aplink to negirdėjo.
Jis paliko ant žemės savo krepšį su skudurais apsiklojimui ir šuns kailiu, kurį taip gerai pasitiesti ant žemės. Juozapas veltui šaukė, jog pasiimtų.
Tai nebebuvo svarbu. Jis… sulaukė. Nežinojo ko, bet tai buvo kažkas labai labai gero. Ir dabar viskas jau buvo nebesvarbu — jis turėjo eiti. Ir žinojo, kur.

Juozapas įsiropštė į vežimėlį ir, atsistumdamas rankomis į žemę, pasileido dardėti paskui. Bijojo, jog prisiklausęs baisių piktos moteriškės kalbų, vaikas pakels ranką prieš save. Deja, vytis nesisekė — nešuliais apsikrovę žmonės trukdė pravažiuoti, keikė… O stambus ir gerokai įkaušęs bernas, kuriam elgeta netyčia įvažiavo į pakinklius, netgi skaudžiai įspyrė.
Juozapas kasės iš paskutiniųjų, rėkdamas ir keikdamasis, bet kelią užstojo iš aikštės pasipylusių bėgančių žmonių minia, o stora moteriškė su vištų prikrauta pintine užvirto ant jo, vos neuždusindama galingu biustu.
— Dievuli aukštielninkas, Dievuli aukštielninkas, — aimanavo ji, klūpėdama ir rinkdama išbirusias vištas, kurios, jos laimei, buvo surištom kojom. — Stebuklas!
— Ką? — šnarpštė Juozapas, bandydamas prisėsti vieną iš vištų, — Gatve dardėdamas vištidėn papuoliau — tikrai stebuklas. Ar pasiutot čia visi? Kas čia daros?
— Taigi aikštėn iš dangaus nusileido!
— Kas? — pakartojo Juozapas, jausdamas, kaip traška po jo užpakaliu vištos šonkauliukai.
— A ką aš žinau? — moteriškė sugrūdo paskutinę surastą vištą pintinėn ir, nusirišusi skarą, ja uždengė pintinės viršų. — Reiks kunigėlio klausti, kas ten buvo. Atrodė kaip koks didžiulis žiedas. Visi iš aikštės išbėgo, tik kažkoks elgetų vaikas apdriskęs pasiliko. Tai paskui tas žiedas vėl dangun pakilo, bet to vaiko aikštėj jau nebebuvo. Va, imk pinigėlį. Šiaip neduočiau, bet kad jau užvirtau, tai turėkis.
Moteriškė pasitaisė susivėlusius plaukus, atsidususi pakėlė kudakuojančią pintinę ir nupėdino šalin. Juozapas suspaudė saujoj monetą ir dar ilgai sėdėjo nejudėdamas, netgi pamiršęs prispaustą jau nebegyvą vištą.

Čiūčia liūlia laumės vaiką,
Kreivą, šleivą ir kuprotą.
Skamba seno vario žiedas
Laumės vaikui dovanotas.

Vėjų grūdintas ir kaltas
Laumės vaikas kaltas kaltas,
Kad nešoka, nedainuoja,
Kad nemiklios kreivos kojos.

Laumė močia dūksta pyksta
Ir už stalo nesodina,
Viską žino, bet nežino,
Kad sparnai jos vaikui dygsta.

Kad išskris jis vieną naktį,
Rudenį prieš patį lietų
Vidury didžiulės aikštės
Žmonės ras varinį žiedą.

Vytauto Kernagio “Laumės vaikas” — daina,
kuri man visada buvo visiškai fantastinė.

(Teksto autorius: Onė Baliukonytė
Muzikos autorius: V. Kernagis)

© Herta Matulionytė-Burbienė 2005