2084.07.21

“I see dead… love”*

— Mama, tu taip nepadarysi! — šaukia mano vyresnioji sesė. Išraudusi ji stovi mamos miegamojo tarpduryje su vonios chalatėliu ir pusiau sugarbanotais plaukais.
— Užsičiaupk! — burbteli jai mama, kuri miegamajame prie veidrodžio dažosi lūpas. — Tai mano gyvenimas, o tu turi savąjį. Apie jį ir galvok — jau didelė.
— Kaip tu gali… kaip tu gali taip pasielgti su tėtės atminimu?! — spiegte spiegia sesė. — Kaip tu gali žudyti meilę tėtei?!
Mama sustingsta, po kelių akimirkų padeda ant stalelio lūpdažį ir iš lėto atsisuka.
— Visų pirma, dukrele, nuo laidotuvių praėjo jau metai. O antra — ne tau man aiškinti apie meilės žudymą. Prisimink savo Armanėlį. O trečia — ši meilė gyvens amžinai.
Sesė, atrodo, nebeturi ką pasakyti. Prikandusi lūpą pastovi kiek ir nucimpina atgal į vonią. Trenkia durimis ir nuo kablio ant sienos nukrenta mamos skrybėlaitė. Bet mama nekreipia dėmesio.
Vaikštau aplink besidabinančią mamą. Patampiau už uodegos Murklį. Tas ginasi, bet nepiktai — spėju paleisti, kol neįdrėskė. Įkišu Murklį į mamos skrybėlaitę. Mama net tada neatkreipia dėmesio. Keista.
— Mama, o kodėl žudoma meilė? — paklausiu praradusi viltį, jog ji pati mane užkalbins. Jaučiu, kad mama labai supykus, bet labai įdomu, tai surizikuoju.
Mama kažko ieško rankinuke. Įdėmiai dėbteli į mane ir ramiai atsako.
— Kai užaugsi, suprasi. Jei jau dabar labai įdomu, tai gali paprašyti, kad sesė nuvestų į muziejų.
— Kokį muziejų?
— Ji žinos.
Tuojau pat nurūkstu pas sesę ir pareiškiu, jog mama liepė mane nuvesti į muziejų. Sesė išrausta visa ir bėga pas mamą aiškintis, kodėl jai įsakinėjama. Mama, aišku, išduoda mane pasakius, kad neliepė, o tik siūlė paprašyti. Baigiasi tuo, kad sesė skaudžiai papeša mane už plaukų. Tada aš pravirkstu ir nubėgu skųstis mamai. Mama ima barti sesę, kad ji peša mano “ir taip silpnus plaukučius”, nors mano plaukai kaip plaukai. Visai geri. Vienu žodžiu, susibara. O paskui jos abi mane aprėkia ir aš išbėgu į balkoną verkti.
Ten aš turiu paslėpus seną lėlę be plaukų — būdama visai maža nukirpau ją plikai, tikėjausi, jog ataugs. Neataugo. Plaukai atauga tik naujoviškoms lėlėms. Bet visvien labai ją myliu, tai sėdim abi apsikabinusios ir verkiam. Tiesą sakant, verkiu tik aš — išties verkti ir protingai kalbėti moka tik naujoviškos lėlės, o manoji sena — dar mamos. Ai, nesvarbu.
O paskui sesei manęs pasidaro gaila ir ji, iš pradžių paliepusi man nusiprausti šaltu vandeniu, nusiveda mane į muziejų.
Jame labai smagu —už stiklų bėgioja ir gulinėja spalvoti, labai gražūs padarėliai. Vieni su kojytėmis, kai kurie net su daug daug, kiti — be. Vieni su didelėm gražiom akim, kiti akli, vien su letenėlėm ar be jų. Keisčiausia tai, jog jie nėra įprasti gyvūnai — jie sukurti. O dar — kiekviename iš jų yra truputis žmogaus. Čia man sunku suprasti, bet sesė paaiškina, kad suaugę žmonės dažnai įsimyli ir, jei tas jausmas atneša tik nelaimes, jie gali kreiptis į gydytojus. O meilė, kaip sesė sako — tai kažkokių nieu… nieu… — na, neatsimenu žodžio — kažkoks smegenų gabaliukas galvoje. Na, aš nelabai ten suprantu, bet tą gabaliuką nan… nan… na, tokie labai mažyčiai robotai gali išimti ar išardyti ir jo vietoje sukonstruoti kitą — jau be tos meilės, ar kažkaip panašiai. Tai va, sesė sako, kad tas operacijas seniai jau daro ir labai daug žmonių joms ryžtasi, nes neskauda — užmingi ir mažyčiai robotukai viską sutvarko. Vieną dieną buvai labai nelaimingas, o kitą, atsikėlęs ryte, laisvas ir ramus. Bet paskui kai kuriems būna gaila, kad tas smegenų gabaliukas su meile bus sunaikintas. Tai jie sumoka pinigus, kad išimtą gabaliuką įdėtų į va tokius padarėlius — amūriukus. Įdomu, tiesa?
Amūriukų yra visokių formų ir spalvų — gali pasirinkti panašiausią į savo jausmą. Man labai patiko maža melsva “mergytė” didelėm ašarotom akim. Nors raudonas velniukas irgi labai mielas. O tos “jūrų žvaigždės” su daug daug akių labai patinka sesei, bet man — nelabai. Amūriukai visada pamena meilę, tik ja ir gyvena. O kartu su jais amžinai gyvena ir meilė, nes jie — nemirtingi. Ir daugybė žmonių jau seniai pamiršę savo jausmus ar net mirę, o jų meilė gyva.

2129.02.21

— Tai ji?
— Taip, mama, tikrai ji. Tiesa, mums teko nupirkti visą 2114 liepos archyvą, nes atskirai nepardavė.
Senyva moteris virpančiomis rankomis paėmė skaidrią dėžutę, kurios dugne gulėjo kažkas panašaus į baltą jūros žvaigždę su akim centre. Užmerkta.
— Ji… gyva?
— Taip, mam, va žiūrėk, truputį sujudėjo. Klausyk, tu tikrai nori implantuoti tą jausmą atgal? Gydytojai nelabai pataria, nes ir tavo organizmas paseno, ir pats neuronų mazgas šitoje “žvaigždėje” irgi vos vos gyvas.
— Bet gyvas?
— Taip.
— Tai va, aš noriu, kad mirtumėm kartu.
___________________________
* “I see dead… love” — aliuzija į žodžius “I see dead people” iš filmo “The sixth sense”

© Herta Matulionytė-Burbienė 2005