Vertimai (ne mano)

Bjaurastis

Bjaurastis atsiranda palaipsniui.

Štai pasigirsta skambutis į duris. Mes, šnopuodami, krenkšdami ir kosėdami,
lėtai lėtai įlendame į kelnes ir, šlepsėdami suplyšusiomis šlepetėmis,
traukiame atidaryti. Atidarome, o ten nieko nėra. Bet smirda siaubingai. Nors,
gali būti, tai paaugliai vėl lifte prišiko.

Po to skamba telefonas. “Alio!”, rėkiame mes, “alio!”. O ragelyje kažkas čepsi
ir nosį kliurkina.

Tada mes jaučiame, kad už lango kažkaip negerai. Žvilgt — o tenai akis,
penketo litrų maždaug. Supasi ore ir ašaras lieja, savo vienaakystę aprauda.
Bakstelim ją lazdele, o ji pfff — ir išsileidžia. Ir karo ant lazdelės, lyg
kakavos puta. Ūūū, šlykštuma.

Paskui mes susiruošiame išsilyginti kelnes. O rozetėje kažkas šnopuoja ir vis
štepselį laukan stumia. Išeina, kad ten kažkas gyvena ir mūsų elektros
sąskaita mazolį augina. O skaitiklis, beje, tai sukasi.

Ir apskritai, kyla negera nuojauta, jog namie įsiveisė kažkokia bjaurastis:
va, pareiname iš darbo — ir įminame kojine į ištisą balą snarglių. Paskui dar
pastebime, kad nuorūkas peleninėje kažkas kramtė.

Labai nepatinka mums visa tai.

* * *

O kartą įeiname į virtuvę, gi bjaurastis, kur buvus, kur nebuvus, jau šiukšlių
kibire rausias: ką čia skanesnio sulapnojus. Tik mes į ją kol kas įdėmiai
nežiūrėsim, kadangi baisiai jau atgrasi.

Bet galų gale pažiūrėti teks, niekur nedingsi.

Pradžioje bjaurastis dar naujutėlė, visa šviežiai apsisnarglėjusi ir dalykiška
it tarakonas. Visi jos ūsai, čiuptuvai, žandikauliai, veizolai, čiulptukai ir
karpos nuolat juda savaime ir kaip pakliuvo. Ir pati bjaurastis visą laiką
kruta, žiovauja, snargliuojasi, krebžda, dūsauja ir kasosi, lyg Akakijus
Akakijevičius prie stiklinės arbatos; po to kokią nors šiukšlę stveria,
maumoja, baisiai čepsėdama, nosimi traukia, žagsi, ant grindų spjaudo, kreivu
nagu iš danties kažkokį puvėsį išsitraukia, įdėmiai apuosto ir suėda. Ir
vėl — snarglynas, snarglynas iki kelių. Ir pleiskanos. Dargi karpa ant
nosies, tfu! Tiesiog visą virtuvę apvemti norisi. Ir akutės, visos
septyniolika, laksto — iškart matyti, kad vėl nepasiklaususi nuorūkų
prisirijo.

Tada žiū: viešpatie su viešpačiukais! — o ant jos jau bjaurasčiukai kruta.
Gera dvidešimtis. Kada spėjo? Nuo ko? Vaikučiai lipnūs, galvūzai, kukulakiai,
pėdkelnės pilnos prikakotos; kruta sau ant bjaurasties nugaros, tuoj pabirs į
šalis ir visą namą snargliais apkarstys.

Orkaitėje nedega, šaldytuve nešąla ir įdėmiai spokso: ką gi čia surijus.

* * *

Bet mes dar tiksliai nežinome — o gal šita bjaurastis ne tokia jau piktybinė?
Galbūt priešingai, naudinga? Galgi, prisunkus iš jos kibirą snarglių ir ant
lubų šliūkštelėjus, visos kalkės nukris, penkiasdešimt metų vis ant viršaus
teptos? Mes gi nemėginome. Ar, pavyzdžiui, karpų nuo jos prisiskynus, spiritu
užpylus ir stiklinę ant tuščio skrandžio pagiriojant išgėrus, kas tada
gautųsi? Nugi baisiai įdomu.

Tačiau štai mes užeiname į virtuvę ir matome, kad begėdė bjaurastis jau iki
ausų šaldytuve ir ten žiaumoja mūsų kefyro butelį. Kad bent tas kefyras jai į
naudą eitų, tai ne! Visas kefyras po snukį išmozotas, o bjaurastis baigia
atrajoti plastikinį butelį, nors pilnas šiukšlių kibiras tų butelių. Gi
vaikučiai aplink susėdę, į gimdytoją stebeilijasi, mokosi.

Tada suprantame, kad jei tuoj pat nesutvarkysime šitos bjaurasties, rytoj ji
suės tris paskutinius marinuotus agurkėlius, saugomus juodai dienai,
pavyzdžiui, jei svečiai su degtine ateitų, ir darome štai ką: imame šluotą,
grįžtame į virtuvę ir smeigiame bjaurasčiai tiesiai į odinį maišą, jai nuo
pilvo karantį. O ji kaip tik šį maišą priešais save pasitiesė ir atsigrožėti
negali.

Kaip ji suspigs! Kaip į lubas trenksis! Ir iš tenai žemyn, ant praustuvės,
ant dujinės, ant indų — viskas į šukes, nesuvalgyta kiaušinienė — į sieną,
septynetas vaikiūkščių virsta koše, ir mordografija savo smirdančia tiesiai į
mūsų prarūgusią grietinę — šlept! Ir į vonią paskui mus laužiasi, dar
bjauresnė, nei anksčiau. Gerai dar, kad kol kas skląsčio atidaryti neišmoko.
O paskui eina atgal į virtuvę ir ten paleidžia dūdas, net kaimynai į duris
baladotis ima. Tik pagalvokite, jiems lubos varva. Kokie mes jautrūs!

Gal be reikalo mes tą bjaurastį šitaip, šluota. O jeigu jai tasai maišas labai
smarkiai reikalingas? Jeigu ji tenai ikrus leidžia?

Gerai jau, prikuopsim iš kampų daugiau atmatų, kad ir nuo galvos iki kojų
išsivolios — negaila. Ir dešrelę tegul suryja, dar nuo Naujųjų ant lėkštutės
gulėti likusią.

Bet taip ir neaišku iki šiol: naudinga šita bjaurastis, ar kenksminga.

* * *

Tačiau greitai viskas paaiškėja. Štai matome, kaip kaimynų senė, irgi šlykšti,
tik nesnarglėta, prisėlina prie mūsų durų ir kiša po jomis kvitą už
tarpmiestinius pokalbius. O bjaurastis ją iš vidaus tiesiog už to kvito pro
plyšį įsiurbia ir ten, už durų, sutriauškina. Matyt, dešrelės mažai buvo. Tos
senės, na, ką iš jos paimsi — irgi vos ant vieno danties, ir lieka iš jos tik
nutrinta kurpė. O kvitui nei šilta, nei šalta, guli sau prieškambaryje. Šimtas
trisdešimt du rubliukai keturiasdešimt septynios kapeikutės. Nepigūs nūnai
pokalbiai, nepigūs.

Senės kam nors galbūt ir gaila, bet užtat mes dabar tiksliai žinome, kad
bjaurastis piktybinė, ir reikia ją nedelsiant naikinti, nes jau kažkaip per
gerai apsigyveno: apdėliojo viską aplink savo kiaušiniais, apkarstė
voratinkliais, pūlių iki kelių iš spuogų pritraiškė ir kanalizaciją užkišo.
Dargi kampą kažkokiais dulkėtais šungrybiais apsodino, o juose kažkas jau
visai nemaloniai krebžda.

Be to, po trejeto savaičių senės būtinai pasiges giminaitė, atsiųs miliciją;
o jei jau milicija namie įsiveis, kol gyvas neišvarysi.

Tik kaip ją galabyt, štai kur klausimas! Na gerai, imame šluotą ir patyliukais
stumiame bjaurastį link durų. O ji verkšlena, kojomis spiriasi. Priprato prie
katino dienų, šungrybiuose gi nauji bjaurasčiukai perisi. Prasibrauna
bjaurastis atgal, už šildymo baterijos čiulptukais stveriasi, atplėšk, kad
gudrus.

Tada darome taip: imame šiukšlių kibirą ir imame ten semtuvėliu krauti
šungrybius. Bjaurastis mus už rankų graibsto, gailiomis akimis žiūri, o mums
nė motais — nusileidžiame žemyn ir išverčiame kibirą tiesiog į pamazgų duobę
vidury kiemo. O bjaurastis, aure kur, jau laiptine žemyn ritasi, prišliaužia
prie grybų, triskart juos perskaičiuoja ir karčiomis ašaromis apsipila.

Štai taip! Nėr čia ko į kriauklę virtuvėje dergti! O tai sumanė mat savo
apšiktus vaikelius po čiaupu skalauti. Dargi visą laiptinę snargliais
išgleizojo. Blogiau už paauglius, garbės žodis.

Šitaip bjaurastį mes išgujom ir senės giminaitei išpūstas akis parodėm —
kokia dar Ana Matve’vna?

* * *

Tuo tarpu bjaurastis jau kieme įsikūrė. Tie bomžai, kurie jau visiškai
nesusigaudė, dar pirmąją dieną ant jos užsirovė ir galą gavo. O tuos, kurie
dar truputį savo proto turėjo, ji įsigudrino buteliais gaudyti: savęs vidury
išrikiuos ištisą virtinę dėžių, o buteliukai ten saulėje taip ir tviska!
Bomžai tiesiog virtinėmis eina. O kai tik prieina, tai nė susipešti padoriai
nespėja. Amen. Tyla, girti niekur nesivolioja. Gera!

Vietiniai gyventojai atsidžiaugti negali: tiesiog ant bjaurasties šiukšles
pila, visokiomis pašvinkusiomis gėrybėmis pašeria, valytojai mokėti nereik.

O bjaurastis nuo tokio maisto kaip ant mielių kyla: pasklido per pusę kiemo,
septyniolikta karta ant jos noksta, gi snarglių gylis vietomis jau trejetą
metrų siekia.

* * *

Tačiau tai tas, tai anas ima pastebėti, jog bjaurastis jau į visai kitokias
senutes įjunko — į naudingas, tas, kurios už prekystalio sėdi ir įdėmiai
seka, kad viskas pasaulyje teisinga būtų. Štai viena senutė pieno išėjo, kita
kruopų — o palei bjaurastį giminaičiai po poros dienų randa batukus su kailiu
ir kepuraitę megztą. Na, viskas aišku, skambina jie milicijai.

Milicija atvažiuoja, iš savo žiguliukų iššoka, paršelio akis išpučia ir tik
mostaguoja bananais: oi, ką jūs čia tokio įveisėt? Čia, sako, reikia kviesti
sanepideminę stotį. Ir atbulom, atbulom — atgal namo, į turgų, tame lėlių
teatre savųjų patruliavimo įstatų laikytis.

O sanepideminė stotis ką? Toji apskritai vos sveiką kailį išnešė — bjaurastis
septyniasdešimt kilų naujutėlaičio dusto prarijo ir kažkuo gailiu pagrindiniam
nuodytojui į terlę spjovė. Dujokaukę teko nugremžti.

Vienu žodžiu, numojome į bjaurastį ranka. Kur visai nepraeinama, permetėme
lentutes, primėtėme plytų, atmatas ėmėme tiesiog pro langus į bjaurastį
versti, o senutes visas užrakinom, kad nesišlaistytų po kiemą.

* * *

O kartą prisisapnuoja mums sapnas.

Tartum atsikėlėme vidury giedros nakties vandenėlio iš krano pagerti, per
langelį žvilgt — mama mia! — o ten holivudas grynas: kybo tiesiog kiemo
vidury sraigtasparnis, iš jo vietinis terminatorius, pakaustytus batelius
nukoręs, bjaurastį liepsnosvaidžiu laisto. O pats cigaretę švampia, atseit
ne pirmas kartas jam. Gi aplink apsiaustis, ir vyriausiasis pulkininkas su
kamufliažu beigi juodais akiniais rankoves iki alkūnių atsiraitojo. Dar
fizionomiją švaksu nuteptų, cha, cha!

Bjaurastis pradžioje drybso ramiai, bet paskui terminatorius, matyt, porą
šungrybių visgi paspirgino. Ištiesia tada bjaurastis čiuptuvą kur storesnį,
kruopščiai ima sraigtasparnį už uodegos ir švelniai pastuksena į gretimą metro
stotį. Terminatorius iš išgąsčio kaipmat tėškiasi į patį bjaurasties vidurį iš
dvidešimties metrų, o kai nuo žibalo įsismagina granatos, visas šis holivudas
su svylančiomis subinėmis oru nuskrieja artimiausio durnyno pusėn.

Pas mus irgi išbyra stiklai, bet nieko, nešalta: metro stotis dega visai
neblogai ir skleidžia pastebimą šilumą. Mes netgi imame truputį būgštauti —
kad tik neatitirptų mūsų šaldytuvas, o tai iš jo pasilies tokia kaka, kokios
jokia bjaurastis neišstenėtų.

Nusileidžiame mes žemyn, o ten dūmų tumulai, bjaurastis šniurkščioja, burbulus
leidžia. Aplink voliojasi kulkosvaidžiai, granatsvaidžiai ir jau visiškai
nepažįstamos špėtnyčios. Na, tokiame gerame ūkyje, kaip mūsų, bet kokia
smulkmena pravers. Surenkame, ką galima panešti, ir grįžtame namo.

O vandenėlio gi taip ir neatgėrėm! Užeiname į virtuvę — o tenai tetulė sėdi.
Iš kur, kuriam galui? Nė velnio nesuprasi. Buferiai į šalis tik stirkso, dantų
kokia penkiasdešimt, tuoj šoks ant tavęs, iškruš iki mirties, o paskui dar
paėsti jai duok, matėme tokias, ačiū. Ot, prisisapnuoja kartais.

Mes, kol tetulei tokios kvailos mintys galvon neatėjo, greit kišam jai į
kiekvieną ranką po granatsvaidį. Tetulė, kaip liepia jos moteriška prigimtis,
tuoj trūkteli visas išsikišančias granatsvaidžių dalis, ir va jau galima
stebėti, kaip paskui buvusį mūsų kaimyną, nuleistomis kelnėmis išlekiantį pro
langą, išsivynioja rožinio tualetinio popieriaus rulonas. Štai taip. Mūsų
šaldytuvas, pagalvokit tik, jam per garsiai birbė!

Tetulė iš netikėtumo nedelsdama išsižioja ir prileidžia ant grindų. Galima
pagalvoti, kad pirmą kartą pamatė vyrą nuoga šikna, jo.

Bet tada pastebime, kad tetulė ima kažkaip nemaloniai čiupinėti antrąjį
granatsvaidį, ir kažkas nutinka su mūsų fotografine atmintimi. Tai yra,
matome, kaip tetulė ir kažkoks pusprotis švarcenegeris tįsia mus dulkinu
kiemu, saulutė šviečia, mūsų gaublys iš viršaus pusiau nuneštas, o tetulės
rankose vėl granatsvaidis ir polietileninis paketas su kažkokia pilkai rausva
koše — matyt, smegenais. Mūsų. O kaip visi čia atsidūrėme — nors užmušk,
neatsimename. Kažkokie nemalonumai, matyt. Tikriausiai vėl tetulė kažką
priblūdino.

* * *

Va, atneša mus į rajono ligoninę. Tetulė dar prie įėjimo švysteli dvi granatas
į registratūrą, kad tenykštė žertva ambulatorinės kortelės neklaustų. O
kvanktelėjęs švarcenegeris mus ant kupros pasišokinėdamas tempia, laimės
burbulus leidžia, viskas jam dabar kūl.

Po to atsiduriame nežinomame kabinete, kur akiniuotas daktaras kažką po nosimi
bumba apie fluorografiją, mikroreakciją, pirmąjį kabinetą… Ak tu, sterva! —
nustemba tetulė ir įsodina granatą į patį žarnyno infekcijų skyriaus vidurį,
bo patirties jau turi. Visi basonai į šonus, triedalai fontanu, užtat daktaras
jau stovi išsitempęs it styga, bet kokiam profesiniam nusikaltimui pasiruošęs.

Užkuria jis savo centrifugą ir prakošia pro ją visą maišelio turinį: kas
pilkesnio — į vieną kiuvetę, kas snarglėtesnio — į kitą. Teisingai,
neteisingai — suprasi ten tą centrifugą, ji gi sukasi lyg išprotėjusi, net
stiklai žvanga. Po to išverčia daktaras visą pilkąją košę iš kiuvetės į mūsų
kaukolytės liekanas ir net šaukšteliu išgramdo, tiek stengiasi. Pagaliau
užvožia ant viršaus nuplikusią viršutinę dalį ir srove kad pavaišins! Mūsų
dantys tik kaukšt — ir mėlynas liežuvis štai grindimis šokinėja. O daktaras
vėl dešimtį tūkstančių voltų — pyst!

Va tada kažkas mūsų makaulėje ima ir sučepsi.

Ir atsistojame visu savo vidutiniu ūgiu. Lėtai lėtai. Akutėmis savo
išverstosiomis į visas puses pasukiojame ir mintyse šešioliktainių integralų
pundelį gliaudome, idant laiką užmuštume, kol po lygiai trejeto sekundžių
nusistovės neribota mūsų valdžia visatai, matomai dabar iki pat kraštų, kur
ji pati savimi pasikloja ir užsikloja.

— Uhu, — sakome mes, kadangi liežuvis ant grindų šiukšlėse voliojasi,
prisišokavo; — uhu. — Ir vienu nosies šnirpštelėjimu visą rytų Europą į
armoniką sugarankščiuojam.

Bet daktaras, niekšas, pritūpė ir vėl kad žiebs!

Ir štai tysome mes stikliniame karste, smirdime degančia plastmase, ir kiek
bus septyniskart aštuoni, tikriausiai atsiminsime, tik labai smarkiai
susimąstę. O kol mes mąstome, daktaras jau liežuvį nuo grindų paėmė, į kelnes
nuvalė ir siuva į vietą čigoniška adata. Liežuvis trenkia triedalais,
karboliu, daktaro rankos neskanios, sūrios — suprakaitavo stipriai, matyt,
kol mes Europą garankščiavome. Ir verkiame mes, ir mozojame purvinas ašaras
ant apdegusios terlės, nes visata susitraukė iki tokios špygos, kuri pati tik
po savimi daryti tesugeba. Ir gaila mums, tik ko, tiesą sakant, gaila? Mes
jau ir neatsimenam.

* * *

O tada atsibundame jau galutinai, geriame šiltą vandenį iš čiaupo ir žiūrime
pro langutį.

Greit žiema. Nuo bjaurasties kyla garas. Kartais iš jos iškyla akis ir lėtai
kažkur nuskrenda, besisupdama ore. Ir snargliai, snargliai, begaliniai
snargliai žiba mėnesienoje.

Gražu.

Tik sloga, va, kažko kankina. Ant nosies karpa išdygo, ant kaktos pūslė iššoko
ir niežti — ne kitaip, kaip trečioji akis.

Prasikals, tada pažiūrėsim.

(c) D. Gorčevas (http://www.gorchev.lib.ru/txt/by1/merzost.shtml)
Vertimas (c) saimhe, 2003

==================================================================

Bloga Pasaka

Vienas vyriškis atėjo pas daktarą, kad tas pagydytų jam slogą. Bet
pasirodė, kad daktaras numirė. Tada vyriškis apsivilko daktaro chalatą
bei kepurę ir ėmė priiminėti kitus ligonius, tartum tai jisai daktaras.
Ir specialiai išrašė visiems Labai Nuodingas tabletes, nuo kurių visi
ligoniai irgi numirė. O sau jis išrašė Geras Naudingas tabletes, bet
viską supainiojo, išgėrė vietoje jų blogąsias ir numirė. Kai viskas
iškilo aikštėn, tai vyriausiąjį gydytoją ir kitus gydytojus, ir
slaugutes, ir netgi valytoją senę Dusią išvedė į ligoninės kiemą bei
sušaudė visus, o tada sumetė pamazgų duobėn, net nepalaidoję žmoniškai.

Jie nuo to visi pavirto į kriugerius, atėjo sapne pas tuos, kas juos
sušaudė, papjovė juos ir suėdė. O paskui dar nuėjo pas giminaičius ir
juos taip pat suėdė. Ir pažįstamus visus suėdė, net jeigu kas nors
tiesiog ne tuo numeriu paskambino. O visi, jų suėsti, irgi tapo
kriugeriais ir taip pat ėmė visus pjauti.

Daugelis net nebeėdė jau, kadangi netilpo, taip smarkiai priėdę buvo.
Mažąjį kojos pirštą atkąs ir kramsnoja, delikatesas pas juos toks.

Vėliau, kai apskritai visus suėdė, susigriebė, žinoma — nebėra kas
juos sapnuoja. Na, pastovėjo, pečiais patraukė, susikabino už rankų
ir sprogo visi. Ir apskritai nieko nebeliko.

Viena tik senė Sibiro Taigoje gyva liko. Todėl, kad buvo akla kurčia
idiotiška kvailė ir nieko nežinojo apie tai, kas pasaulyje dedasi. Ir
giminaičių ji jokių neturėjo, kadangi juos visus suėdė Lokys.

Išėjo šita idiotiška senė perlinių kruopų į kaimą, o parduotuvėje
nieko nėra. Ir kruopas nėra, kas parduoda. Šūkavo senė, šūkavo, taip
ir numirė iš bado. Ir vištos jos taip ir nesulaukė, padvėsė. Ir Lokys
atėjo paskutinės senės ėsti, tupėjo tupėjo, susikrimto, nuėjo ir
persiėdė blogų šungrybių.

Iki ryto pasiutpolkę šoko, o tada pašiko didelę Krūvą ir taip pat
padvėsė.

Viskas. Visi miegot.

(c) D. Gorčevas (http://www.gorchev.lib.ru/txt/by1/ploh.shtml)
Vertimas (c) saimhe, 2003

=================================================================

Kurmis

Arba va dar, tarkim, gyvena žmogus. Tiksliau, netgi ne žmogus, o
greičiau Kurmis.

Kurmis, kaip žinoma, kasa urvą. Svarbiausia Kurmiui — kad urve visada
būtų Atsarginis Išėjimas. Jis ir urvą kasti ima nuo Atsarginio Išėjimo,
o paskui įrengia visa kita. O kitaip jis nervinasi, jis apskritai labai
atsargus Kurmis, netgi kiaušius atskirose patalpose laiko.

Ir va kasa Kurmis savo urvą ne tiesiai ir ne kairėn, kaip kvailys koks
nors skystasmegenis, o griežtai pagal magnetinio lauko linijas, su
visais jo sūkuriukais ir fliuktuacijomis, pagal savąjį niekam nežinomą
priekio ir užpakalio supratimą. Jis ne taktikas, o greičiau strategas,
jis kas sekundę pasitikslina pagal ampermetrą, kuris yra tiesiai jo
nosyje, ten pat, kur ir barometras, anemometras bei maisto atsargos
badmečiui.

Ir kartą, žinoma, būtinai su šituo Kurmiu kažkas nutinka: nulekia
staiga durys nuo vyrių ir nuo lubų trūnėsiai byra — Lokys atėjo ar
šiaip koks nors nekonkretus Makštec.

Ir išmintingasis nuovokusis Kurmis neskubėdamas apsivelka paltą,
kairiąja ranka apglėbia rūkytą nugarinę, laikraštyje įvyniotą,
dešiniąja — skriestuvą bei reisfederį ir ramiai eina Atsarginio
Išėjimo link.

O tenai jo Mirtis laukia.

Viską pamena Kurmis: ir apie Nelaimingus, ir apie Laimingus, ir apie
Gėrį, ir apie Blogį, apie Meilę viską paskaičiavo ir apie Neapykantą,
o apie Mirtį pamiršo. Nes, pasirodo, nemoka jis laikyti galvoje daugiau
šešių skirtingų dalykų vienu metu.

(c) D. Gorčevas (http://www.gorchev.lib.ru/txt/by1/krot.shtml)
Vertimas (c) saimhe, 2003

==================================================================

Laužtuvas

Nuo to laiko, kai išėjo Komunistai, nebeliko mūsų gyvenime nuoseklumo.

Kai Komunistai atjungdavo, tarkim, šildymą, jie tuoj atjungdavo ir
elektrą, kad niekas nesinaudotų šildytuvais, ir užsukdavo dujas. Nesgi
suprantama, kad kol per radiją nepaskelbė Komunizmo, kažkur yra keletas
nesusivokusių pašlemėkų, kurie ims šildyti savo Šiknas prie dujinės
viryklės, užuot atidavę tas dujas, pavyzdžiui, praktiškiems suomių
buržujams, ir nupirkę mūsų mylimoms moterims suomiškus batukus, kad
nešaltų mūsų mylimų moterų kojos ir neperšaltų pas mūsų mylimas moteris
priedėliai, ir kad prigimdytų jos mums vaikučių, sveikų ir daug, o tai
greit vieni uzbekai ims TSRS gyventi, nors prieš uzbekus niekas nieko
prieš neturi, labai gerą jie medvilnę augina mūsų kareivių autams, ir
mūsų seržantų ChėBė*, ir mūsų kariškių PėŠė*.
__________
* Buitiniai medvilninės ir pusvilnonės kariškos aprangos pavadinimai. — Vert. past.

Va kaip reikia globaliai mąstyti, dabar jau niekas taip nemoka.

O jei kas smarkiai sušalo, tas gali imti laužtuvą ir nudaužyti ledą
aplink daugiabutį: tada ir pats rytoj toje vietoje rankos nesusilaužys,
ir žmonėms malonu, ir šilta kaip! O paskui ateiti namo, uždegti
žvakelę, pasisemti balkone iš emaliuoto kibiro raugintų kopūstų su
bruknėmis ir išgerti taurelę ledinio šnapso, o tada šokti ir dainuoti,
o po to krušti žmoną po vatine antklode; tada jau ne už kalnų rytas ir
į darbą. Gi darbe gera: ten ir šviesa, ir šiluma, ir valgykloje
stiklinę grietinės duos, tu tik tekink savo veržlę, rauk daugiau dantų
ir braižyk savo brėžinį didžiulį, švarų bei nuostabų, it Skraidančią
Saulės Salą. Ir už tai pavaizduos tave apibendrintame bareljefe su
skriestuvu bei pneumatiniu kūju ant pedagoginio instituto frontono.

* * *

Bet niekas jau nesinaudoja laužtuvu, visiškai niekas.

O juk anksčiau milijonai žmonių vaikščiojo su laužtuvu, su kirtikliu,
su kirviu, su nužievintoju.

Va, kas nors iš jūsų sugeba padoriai nužievinti? BybiŲ. Niekas nemoka.
O anksčiau visi mokėjo, ir dainavo dainas, ir ėjo į paradą, ir gimdė
vaikus, sveikus ir daug.

Mus taip pat gimdė sveikus.

Mes, kai gimėme, rėkėme bosu, myžome piršto storio čiurkšle ir
pieniniais dantimis medinius lovutės virbus pragrauždavome. O paskui
sukumpome, susiraukšlėjome, užsibalnojome akinius, nuslinko mums dalis
plaukų ir tapome mes frustracijos ėdamais neurotikais bei latentiniais
šizofrenikais. Kaip einasi? — klausia mūsų. Normaliai, atsakome mes,
jo.

(c) D. Gorčevas (http://www.gorchev.lib.ru/txt/by1/lom.shtml)
Vertimas (c) saimhe, 2003

==================================================================

Apie įsimylėjėlius

Meilė — tai labai nuostabus jausmas.

Kai žmogus įsimylėjęs, tasai jausmas apima jį visą, nuo galvos iki
kojų. Jis nesvyruodamas parduos Tėvynę, nuosavą tėvą, senutę motiną,
jis pavogs, papjaus, padegs, ir netgi pats nesusivoks, ko pridaręs.

Iš šalies įsimylėjėliai kelia nemalonų įspūdį.

Paliksi juos vienus penketui minučių, kavos pastatysi, grįši — o jie
jau ant grindų nusivertę. Arba sėdi, bet snukiai raudoni, akys išsprogę
ir liežuviai šlapi. Ir šnopuoja.

Įsimylėjėliai apskritai daug šnopuoja, pakši lūpomis ir traukia nosimi.
Iš jų visą laiką kas nors varva. Jei iš nepatyrimo įsimylėjėlius
paguldysime ant naujos paklodės, jie ją taip išgleizos, kad beliks
išmesti.

* * *

Jei įsimylėjėlis vienas, tai jis turi Meilės Objektą.

Jei Meilės Objektas iš lengvabūdiškumo įsileis tokį įsimylėjėlį bent
penketą centimetrų vidun, jis tuoj ten įsikuria it maršalas Rokosovskis
vokiečių mieste, įveda komendanto valandą bei sušaudymą vietoje, ima
kontroliuoti vidinę sekreciją ir mėnesinių ciklą. Tuo pačiu jis retai
palieka palikuonių, nes visą laiką klausinėja: “Tau gerai? O _kaip_
tau gerai? Kaip praeitą kartą ar kitaip? O _kaip_ kitaip?”.

Užtat, kai įsimylėjėlį iš tenai išveja, jis nedelsdamas pjaunasi venas
ir iššoka pro langą. Skambina po poros valandų, užsipylęs akis, ir
siunčia toli toli. Po poros minučių vėl skambina, prašo atleidimo ir
verkia. Tokie įsimylėjėliai apskritai daug verkia, šniurkščioja ir jų
balsas lūžinėja.

Vienišas įsimylėjėlis gatvėje matyti už kilometro: galva kreta, nes
dujomis nuodijosi, tačiau išgyveno; eina išsižergęs, nes per langą
šoko, bet už šakos užsikabino ir kapšelį perplėšė. O į jo venas geriau
apskritai nežiūrėti — parduotuvinis faršas, ne venos. Nepaisant to,
budrus: akys žvilga, apsilaižo vis, nes kaip tik eina Aiškintis
Santykių. Jis prieš tai visą naktį Aistros Objektui telefonu skambino,
dvidešimt keturis kartus po šimtą dvidešimtį signalų, o dabar skubinasi
į duris baladotis, idant užduotų Klausimus. Klausimai pas jį tokie:
“Tu manai, aš nieko nesuprantu?”, “Kodėl tu nenori manęs suprasti?” ir
“Kas tau darosi?”.

Dar jis sako: “Jei aš tau nusibodau, taip ir sakyk” ir “Aš galiu išeiti
nors dabar, bet nesu abejingas tavo likimui”. Atsakymų jokių jis
negirdi, nes ir taip viską žino.

O dar kartais jis parašys eilėraštuką ir visiems rodo, gėdos apskritai
jokios neturi.

* * *

Apskritai gi įsimylėjėliai — mielos ir naudingos būtybės, apie juos
kuria dainas ir rašo knygas. Įsimylėjėlio iškamša su telefono rageliu
rankoje lengvai gali papuošti bet kurio kraštotyros muziejaus parodą,
tiek Bugulmoje, tiek Abakane.

Ir, jei jums nepažįstamas tasai pats nuostabiausias jausmas, tai jūsų
nepuošia.

Deja, jūs — primityvus niekingas padaras, mažai kuo besiskiriantis
nuo vynuoginės sraigės ar medienos grybo. Į jus netgi žiūrėti bjauru,
ne tik kalbėtis.

Iki pasimatymo.

(c) D. Gorčevas (http://www.gorchev.lib.ru/txt/by1/vlyub.shtml)
Vertimas (c) saimhe, 2003

==================================================================

Pionierė

Viena pionierė su senele pateko į okupaciją ir pas jas apsigyveno
Fašistų Kariškis. Kartą Kariškis pakvietė į svečius kitus kariškius,
irgi Fašistus, šnapso už vokiško ginklo pergalę išgerti, ir liepė
Pionierei išvirti jiems sriubos.

Pionierė sumanė padėti Raudonajai Armijai ir suvertė į sriubą pusę
kilo žiurknuodžių.

Kai ji atnešė Fašistams sriubą, tie iškart ėmė rėkti: kas čia taip
smirda? “Nieko tokio”, sako Pionierė. “Labai skani sriubytė, valgykite
į sveikatą”. “Neee!”, sako tie niekšai. “Tu pirma pati pavalgyk”.

Pionierė sėdo sriubos valgyti, suvalgė du šaukštus, kaipmat susivėmė,
tada ji atsiprašė ir ėmė valgyti toliau. Suvalgė visą sriubą, na ir
pasimirė, žinoma.

Va šitaip Fašistiniai Išgamos nužudė Pionierę.

(c) D. Gorčevas (http://www.gorchev.lib.ru/txt/by1/pionerka.shtml)
Vertimas (c) saimhe, 2003

==================================================================

Sąžinė

Sąžinė yra viena iš bjauriausių žmogiškosios prigimties savybių.

Pavyzdžiui. Žmogus ką nors patykojo miškelyje, nuknekcino, dalimis
supjaustė, išsityčiojo — lengva ir džiugu pasidarė. Tik staiga
pasigirsta jo viduje nykus balsas: atseit, maža to, kad pats
išsitepliojai kaip kiaulė, tai dar ir pridergei čia, prišiukšlinai,
kas visa tai paskui tave valys? Žmogus ima nervintis ir, kad užgožtų
nemalonų balsą bei kaip nors prasiblaškytų, eina ir nuknekcina dar ką
nors. Tada balsas apskritai ima rėkti it diktorius-levitanas ir žmogus,
netekęs nuovokos, ima skersti apskritai visus, kas tik pasipainioja po
ranka.

Štai jums ir dar vienas čikatila.

* * *

Arba, tarkim, patikėsi kam nors nupirkti pampersų tolimosios šiaurės
vaikų namams, o jis vietoje pampersų nuperka sau džipą-landkruizerį.
Ir važinėtų sau, džiaugtųsi, bet staiga kad ims liūdėti: aš va šiltoje
mašinoje sėdžiu, o mažieji? Šlapiomis subinėmis, ką? Ir dar tolimojoje
šiaurėje? Išlips iš džipo ir padovanos šimtą dolerių našlaičiui, kuris
kaip tik iš šiukšliadėžės pusryčiauja. Našlaitis, žinoma, tuoj parūpins
sau šnapso, mergaičių, pedikiūrą, na ir į vakarą užvers kanopas nuo
tokio nepakeliamo malonumo.

Arba dar: gyvena žmogus, kartais išgeria, kaipgi be šito, kas gi dabar
negeria. Na, paršliauš keturiom namolio, duos žmonai snukin ir užmigs.
O ji jam batus numaus, prasmirdusius autus nuvynios ir ant kušetės
paguldys. Šalia kušetės rasAlo pastatys ir pati šalia prisiglaus. Jis
ryte atsipeikėja; galva skyla, danties trūksta, o iš žmonos nė
priekaišto — štai tau viskas apskalbta, štai tau agurkėlis. Šventa
moteris, šventa. Gėda jam, tiesiog jėgų nėra. Na, ir užkapos kirviu ją
kada nors, gerai užgėręs, kas gi šitiek kentėti gali.

* * *

Todėl, jei jūs ryte prabundate ir galvojate: “O, kūrva! Ir kurių velnių
aš vakar šitaip? Ir kuriam galui aš taip padariau?” — tai reiškia, kad
jūsų viduje įsikūrė bjaurus nykštukas, kuris nusprendė, jog jis čia
vienas žino, kas gerai ir kas blogai. Jei jo nedelsiant nepasmaugsim,
jis greit ims trainiotis jumyse vienais apatiniais, žiovauti, kasytis,
įsitaisys supamąją kėdę, šlepetes ir bambės, bambės, bambės, kol jūs
neimsite šnypšti, spragsėti ir mikčioti, it vargonėliai iš rašytojo
Saltykovo-Ščedrino kūrinio.

Naikinamas tasai nykštukas šitaip: einame į durnyną ir pasiduodame. Nes
jeigu nepasiduosite patys, iš ten visvien atvažiuos jūsų ir skaudžiai
muš kelyje bei užpildant ambulatorinę kortelę. Durnyne turite paprašyti
sau labiausiai bukinantį ir dundukinantį gydymo kursą. Kančiose, sako,
siela tvirtėja. Jei gydymas pavyks, tai jūsų siela sutvirtės tiek, kad
iš durnyno išeisite, molių molis būdamas.

Bet neskubėkite džiaugtis: pradžioje reikia tiksliai įsitikinti, kad
jus gerai išgydė.

Tam reikia pasigauti pačią balčiausią ir pūkuočiausią katytę, kokią tik
galima rasti, pageidautina su rožiniu kaspinėliu ant kaklo, prikalti ją
vinimi prie medžio ir mėtyti į ją plytgaliais, kol katytė nepavirs
skuduru. Jei tuo metu jumyse atsiras nemalonių pojūčių — vadinasi,
blogai gydė, reikia eiti atgal į durnyną skandalo kelti; tegul jie už
tai pinigėlius moka.

Ir dar džiaukitės, kad laiku tai pastebėjote. Juk galėjote iškart imti
ir suėsti gyvą kūdikėlį ar išprievartauti savo pirmąją mokytoją, o
paskui taip smarkiai pergyventi, kad jums jokia lobotomija nebepadėtų.

* * *

Apskritai, svarbiausia — nenuleisti rankų. Viename durnyne nepadėjo,
kitame padės. Negali taip būti, kad niekur nepadėtų, negali.

(c) D. Gorčevas (http://www.gorchev.lib.ru/txt/by1/sovest.shtml)
Vertimas (c) saimhe, 2003

==================================================================

Sėlinanti Eglė, Tūnantis Kiškis,
arba
Pasaka patiems mažiausiems

(Anotacija:
Eglės, kiškiai, Naujieji… Ko dar reikia gerai pasakai? NIEKO!)

Šalta iš ryto stebuklingame miške. Tyliai tupi urvuose paniurę
žvėrys, šildosi. Nuo vėjo siautėjančio slepiasi.
Na, o man visvien šilta, nors ir stypsau pačioje pamiškėje — vėjų
pagairėje… Stoviu sau ramiai, niekam netrukdau, tik žiūriu — kiškis
šokuoja. Baltasis, matyt. O galbūt tiesiog išsigando? Jį juk vilkas
vejasi. Kur tau nepabalsi.
Kiškis dešinėn — plykt, vilkas paskui jį — strykt. Kiškis kairėn
— plykt, vilkas vėl paskui jį — strykt. Ir kilpuoja tai šen, tai
ten, akysna lenda. Nusibodo!
Pagaliau kiškelis mane pamatė, susigriebė ir puolė man po
kailinukais.
— Paslėpk mane! — šaukia. — Suės mane vilkas!
Nusišypsojau aš, pritūpiau truputį, kiškį šakelėmis pridengiau.
Prisispaudė jis prie kamieno ir aprimo…
Štai ir vilkas atlapatuoja. Kartą mane apibėgo, kitą.
— Kur kiškis? — urzgia. — Jau labai aromatingas jis, ir riebus!
Jaučiu, kažkur čia!
— Nėra, — sakau, — tavo kiškio! Pabėgo!
— Jo? — stebisi vilkas, — o kodėl jo kvapelis čia tvyro! Tuoj už
melą įkąsiu, žinosi!
Na, ir stvėrė dantimis man už padurkų…
Suskalijo vargšelis, užsikosėjo, kažkieno motušę paminėjo ir
išsinešdino. Kiškis tupi apačioje visas laimingas. Susiruošė laukan
lįsti, bet kur tau…
Žmonių balsai nuo lauko pasigirdo.
Kiškelis vėl gilyn įsispraudė, ausis suglaudė ir tirta. Smulkiai
taip, bjauriai.
— Nebijok, žvairy! — sakau. — Žmonės ten! Jie dažnai čia medžioti
vaikšto!
Kiškis dar labiau drebėti ėmė.
— Tai jie, ko gero, mane ir medžios!
Aš nušvitau šypsena.
— Kvaileli, — tariau, — dabar medžiotojai šautuvų nesinešioja!
Jiems naminės gana!
Nurimo truputį kiškelis. Patikėjo. Tik matau, kad ne medžiotojai
pas mus klampoja. Kirviai pas žmones, ir rogutės su benzopjūklu.
Tada ir nusmelkė man širdelę. Pas mane eina!
MEDKIRČIAI!!!
Vargšas kiškis, kvailelis, užuot kudašių nešęs — stryktelėjo
viršun, į šakas. Ten ir prilipo ausimis prie sakų… Kabo, letenomis
trūkčioja ir tyliai tyliai inkščia.
O vyrai mane benzopjūklu palei šaknis tik džirrr! Nugriuvau kartu
su kiškiu į pusnį, su gyvenimu sąskaitas suvedinėju.
Atsipeikėjau jau kaimo pirkioje. Stoviu kampe, žaisliukais
apkarstyta. Tik nuotaika mano visai nešventiška.
O kiškis irgi atsigavo, suspurdo šakose it nuomario apimtas.
Išsilaisvino visgi — sakai, matyt, šilumoje suminkštėjo. Pritilo
žvairys. Bet matau, vis smalsiai į stalą žvilgčioja. Užuodė kažką.
Žiūriu, o viename dubenyje trintos morkos! Na, galvoju, neišlaikys
kiškis, išsiduos.
Žvairys, tartum mano mintis perskaitęs, kad šoks tiesiai ant stalo.
Ir prie dubens. Tupi sau, grumši per visą kambarį! Staiga paspringo,
akeles išvertė ir nuvirto ant šono.
— Kas tau? — šaukiu jam.
O jis veblena:
— Vandens! Vandens! Kche-kche! Morkos… aštrios!
Aš, žinoma, nušuoliavau kiškio gelbėti. Visus žaisliukus nuo šakų
numečiau, pirmą pasitaikiusią stiklinę pastvėriau ir kiškiui gerklėn
pilu.
— Ne! — rėkia, mėšlungiškai spardosi ir galva mataruoja. — Bul,
bul…
Tada ir supratau, kad ne vandenį paskubom nutvėriau, o naminę.
Stiklinę išmečiau ir ėmiau kiškį gira gaivinti.
Atgavo amą zuikelis greit, tačiau ir apsinešė. Šliaužte ėmė judėti.
Viską nuo stalo numetė, žibalinę ant grindų apvertė, o pats, trenksmo
išsigandęs, į veltinį nosimi žemyn nėrė. Žibalas išsiliejo, liepsna po
grindis išplito ir staltiesę ryti ėmė. Prie manęs artėja!
Suklikau iš siaubo… Ir pabudau…

Stoviu miške, gimtojoje įkalnėje. Palaiminga tyla… Pasivaidena
gi!
Žiūriu, kiškis šokuoja. Baltasis! O paskui jį — vilkas! Bėgioja
jie aplink mane, o aš nustėrusi sapną atsimenu. Kaipgi čia? Nejaugi
pranašiškas? Nejaugi ugnyje žūsiu?
Tada kiškelis mane pamatė.
— Paslėpk mane! — šaukia. — Šitas padaras mane su visais
žarnokais praris!
Pritūpiau truputį, visiškai nesusigaudydama, o žvairys jau prie
kamieno prisispaudė ir nutilo… O mano galvoje kiškis, stalas ir
žibalinė sukasi…
Vilkas pribėgo, galvą užvertė ir ėmė šnarpšdamas uosti.
— Kur kiškis, a? — sako.
— Nėra, — susimąsčiusi atsakau, — tavo kiškio! Pabėgo!
— Tikrai? — stebisi vilkas, — o kodėl tada tau iš po skraistės
kiškiena atsiduoda?
— Daug kuo man iš po skraistės atsiduoda! — piktinuosi aš. —
Koks tavo reikalas?
— Įkasiu, — dalykiškai praneša man vilkas.
Na, ir stvėrė man dantimis už padurkų, atšoko, tiksliai kaip sapne,
bet nepabėgo, o įsitaisė netoliese ir su šlykščia šypsenėle laukti ėmė.
Jaučiu, kiškis apačioje visai praskydo, tirta visas. Ir kaip tyčia
žmonių balsai iš lauko pusės pasigirdo. Kiškelis ėmė drebėti it drugio
krečiamas.
— Nebijok, žvairy! — šnibždu jam. — Tai žmonės, jie dažnai čia
medžioklėn eina! — O pačiai vis sukasi: kiškis, žibalinė, stalas…
Pilkasis suirzo, pasikėlė, dvejodamas pamindžikavo letenomis.
Žvairys gi dar smarkiau sudrebėjo.
— Tai jie tikriausiai mane medžioja! — inkščia.
— Kvaily tu, — sakau, — kam gi tu reikalingas?
Keista, bet kiškelis aprimo. Ėmiau jam pavydėti. Paskui žiūriu —
visai ne medžiotojai ten. O ir vilkas nusiviepė, pašaipiai man
mirktelėjo.
VISGI IŠSIPILDĖ!
Betgi aš dar jauna nuo kirvio galą gauti, vaikiškas šventes puošti.
Ir kremacijai alergiška…
— Na, žalioji, dabar bus tau gerai, — juokiasi vilkas, o man ne
juokai galvoj. Baisu man.
Stoviu, iš siaubo apmiriau, bandau susivokti.
— Kas ten? — iš po skraistės cypteli išsigandęs kiškis.
— Atstok, ir be tavęs koktu, — atsakau. Žiū, o vilkas priėjo
arčiau, atsitūpė ant sniego ir pasimėgaudamas traukia orą. Kiškiena
iš anksto gardžiuojasi.
— Žvairy, užšoktum ant šakų, o tai visko gali būti… — pratariau.
Kiškis nežioplas, iškart užšoko. Matau, vilkas susiraukė, galvą
šonan palenkė.
— Ką rezgi, žalioji?
— Nieko, — šypsausi. O pati šakomis kiškį pinklioti ir siausti
ėmiau. Tas cypia, ištrūkti mėgina. — Mane nuvers, o kiškį namo
pasiims, liksi tu it musę kandęs.
— Nesupratau… — niurzgia vilkas.
— Siūlau tau sandėrį, — sakau, o pati lauko pusėn žvilgčioju.
Sustojo medkirčiai. Tie patys! Linksmi, girti, su rogutėmis…
— Na?
— Aš tau kiškį, o tu medkirčius nuvysi.
Jaučiu, kiškis mane graužti ėmė. Įsižeidė, matyt.
Vilkas susimąstė, tupi, akutėmis į mane šaudo.
— Nemeluoji? — klausia.
— Kam man, pilkasai. Juk ten mano mirtis ateina…
— Nekenčiu! Nekenčiu! — spurda mano šakose kiškis.
Vilkas patupėjo truputį, atsisuko į medžiotojus, paskui vėl į mane
sužiuro.
— Gerai, žalioji, padėsiu tau, — sako. Ir kad sustaugs! Nuo manęs
net sniegas pabiro.
Kiškelis aprimo, bet jaučiu, kaip jis į mane dantimis įsikibo. Gi
medkirčiai čiupo kirvius — ir pas mane.
— Ką gi tu, pilkasai, išdarinėji? — šnibždu. — Jie gi tiesiai
čia eina…
— Nebijok, — šiepia dantis vilkas.
Ir staiga girdžiu: netoliese dar vienas vilkas sustūgo, paskui jį
dar vienas, dar…
— Mano gauja, — pagyrūniškai praneša pilkasis.
Žiūriu, ogi medkirčiai sustojo. Išsigandę dairosi. O vilkai staugia,
ir vis arčiau, vis arčiau jų balsai.
Nudžiugau, kai žmonės ėmė bėgti link rogių. Išgelbėjo mane
pilkieji…
Stoviu, švyčiu iš laimės, o vilkas ir sako:
— Atiduok kiškį!
— Už ačiū neatbūsi, — sutinku ir pakeliu skraistę. Žiū, ogi vilkas
atšoko porą metrų, uodegą paspraudė ir dreba iš baimės.
— Ko gi tu, pilkasai, kiškelio nepasiimi? — klausiu.
O vilkas stovi ir žiūri į mažą skeletėlį, mano šakomis apipainiotą.
— Geras zuikelis buvo, skanutėlis, — tariau pilkajam ir tiesiu
prie jo šakas. Cyptelėjo vilkas, viršun pašoko ir miškan nukūrė.
Teisingai padarė… Pas jį gi tik iltys ir nagai, čia tau ne žmonių
kirviai bei žibalinės.
Ot, pravertė sapnas, šlovė Kankorėžiams!

Ech, gera miške Kalėdų rytą. Tik valgio mažai…

———————-

Vertimas (c) saimhe, 2003
Originalas: http://zhurnal.lib.ru/n/nowogodnij_k_p/kerosin.shtml